Kai aš sugrįžau

2.48

Nuėjus prie mašinos mūsų laukė Džeikas. Jis nieko neklausinėjęs nuvežė mus į Ruso biurą. Abi nuėjom į viršų. Sekretorė mus palydėjo į posėdžiu salę. Kajus nustebo pamatęs mus abi, bet tiesiog parodė kur atsisėsti. Susirinkimas prasidėjo ir pirmiausiai prabilo už Kajų gal dešimčia metų jaunesnis vyras.

- Sveiki visi kaip žinote šiandien susirinkome svarstyti Kajaus Ruso atleidimo už moralės punkto pažeidimą. Matau atsivedėte advokatę, bet nereikėjo gaišinti jos laiko, nes viskas jau nuspręsta.

- Leiskite man pabandyti pakeisti jūsų nuomonę. – pasakiau ir atsistojau. – puikiai suprantu, kad Kajus nusidėjo ir turi už tai atsakyti, bet ar atsakyti turi kompanija. Ją nuo pamatų pastatė Ruso. Nors dabar jį ir yra milžiniška korporaciją jai vis dar reikia Ruso rankos. Dabar svarbiausias klausimas kaip atstatyti Kajaus reputaciją, kad tai nepakenktu verslui. Tai visai paprasta. Mano klientas su žmona jau nuo šiandien pradėjo lankytis pas pastorių, kad sutvirtintu savo byrančią santuoką. Be to, kad ryšys dar sustiprėtu nuo šiandien Felisitė čia dirba. Taip parodydama, kad visomis išganiomis stengsis sutvarkyti savo santuoką ir išsaugoti verslą. Na žinoma tai tik vienas pasirinkimas. Kitas yra nušalinti poną Ruso. Taip jūsų akcijų kaina sumažės perpus.

- Iš kur mums žinoti, kad nuo šito spektaklio nekris akcijų kaina. – paklausė vienas iš vyru prie stalo.

- Labai paprasta žmonės myli atgailaujančius. Be to kai Kajų visur ims lydėti žmona jis neturės laiko vėl taip pasielgti. – išdėsčiau ir nužvelgiau visus. Dauguma buvo sužavėti tokia mano mintimi.

- Balsuokim kas pritaria advokatės Ruso pasiūlymui? – paklausė vyriausias kambaryje sėdėjęs vyras. Apsidairiau ir pamačiau pakeltą daugiau nei pusę rankų.

- Puiku nuspręsta. – pasakė pirmasis kalbėjęs vyras ir visi ėmė stotis.

- Olivija tai kvaila mintis pasakė man Kajus.

- Ne tai geneli mintis. Ji išgelbės tave nuo draugužio nelaikymo kelnėse. Jei dar kart prisidirbsi aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad tave kastruotu. – perspėjau, o jis vien nuo tos minties prisidengė pasididžiavimą.

- Gerai, bet vis tiek manau, kad tai klaida.

- Manyk ką tu nori, bet vykdyk ką sakau. – pasakiau ir išėjau. Felisitė liko pildyti įdarbinimo dokumentų.

Džeikas nuvežė mane į darbą. Šiandien pasiekiau savo kabinetą be didesnių rūpesčių ir kibau į darbus. Kitą savaitę vėl laukė teismas. Byla buvo sunki, tad reikėjo perskaityti krūvas popierių.

Įsijaučiau į darbą kai kažkas įsiveržė į mano kabinetą. Pakėlusi akis pamatau Beną su puokšte raudonų rožių.

- Olivija, aš bandžiau jo neįleisti. Jei nori iškviesiu apsaugą. – pasakė Liusė.

- Viskas gerai palik mus vienus.

- Mieloji aš atsiprašau už tai kaip vakar su tavim pasielgiau. Man nederėjo tavęs palikti.

- Ir kas privertė persigalvoti? – pasidomėjau.

- Tėvas. Aš paskambinau jam pasakyti, kad viskas baigta. Kai jam papasakojau kas nutiko žinai ką jis pasakė? Kad aš pats didžiausias kvailys. Kad jokia moteris niekad nesako vyrui apie išdavystę jei jo nemyli. Aš nė nepagalvojau apie tai. Tavo jausmai man vakar nerūpėjo, bet dabar rūpi. Tai sakyk ar tu myli mane? – paklausė vaikinas.

- Myliu, daug labiau nei norėčiau prisipažinti. – pasakiau ir priėjau prie jo.

- Aš tave irgi myliu. – pasakė ir įsisiurbė į lūpas.