Kai aš sugrįžau

2.50

Sėdžiu narve. Mano rankos kruvinos. Jaučiu kaip jomis teka kraujas. Man užgniaužia kvapą. Jaučiu kaip dūstu. Mane iš visur spaudžia kūnai. Girdžiu klyksmus ir garsų juoką. Matau veidą jaunos merginos. Jis tuščias. Bandau rėkti prašyti pagalbos, bet ji visiškai tuščia. Atsigulu ant šono ir susisuku į embriono pozą. Tvirtai apkabinu savo kojas. Aš neverkiu, nerėkiu, jaučiu kaip skausmas praeina ir tampu tuščia.

Pabundu. Jaučiu kaip plaka mano širdis. Tyliai išlipu iš lovos ir nueinu į drabužinę. Apsivelku sportinę aprangą ir nusileidžiu žemyn. Tik leisdamasi supratau, kad miegojau vos dvi valandas, bet negaliu grįžti į lovą. Užsivelku ploną striukę susirandu ausinuką ir išbėgu pabėgioti. Pasileidžiu muziką visu garsu ir bėgu kur akys mato. Pasuku į miškelį. Bėgu tamsiais miško takeliais, bet man nerūpi. Iš dalies net apsidžiaugčiau, jei kas nors mane užpultu. Norėčiau ant ko nors išlieti savo įtūžį.

Parbėgau vis dar tamsoje. Nuėjau į dušą. Išėjus apsirengiu iš nusileidžiu žemyn. Virtuvėje randu Ariją ruošiančią du puodelius kavos.

- Tau irgi nesimiega? – pasiteirauju.

- Taip, tik aš nepasiruošus rytais sportuoti.

- Mane tai ramina. Taip jaučiuosi kontroliuojanti savo gyvenimą.

- Patikėk žinau ką tai reiškia. Ne kartą buvau taip giliai dugne. – Arija man paduoda puodelį su kava.

- Einam į terasą? – pasiūlau, o sesuo tiesiog linkteli. – papasakok kaip Sofi? – paklausiu atsisėdus terasoj.

- Ji pabudo, bet su manim nekalba. Gal galėtum ją palankyti? – paklausia.

- Žinoma. Galėsim kartu važiuoti. – pasakau, pasiimu cigaretę

- Tikiuosi bent tau atsivers. Aš taip bijau, kad ji nueis mano pėdomis. – aš mačiau kokia ji pavargusi.

- Sofi stipri. Esu tikra ji tave dar nustebins. '

- Tikiuosi. Visada stebėjausi Ruso tvirtybe. Pirmiausiai mamos. Kai mirė tėvas likau visai viena, o Rebeka liko su trim vaikais. Ji nė akimirkos nesvarstė ir prisiėmė mano globą. Kai mirė Kerė visiems buvo sunku, bet Kajus ėmėsi rūpintis sese. O Kira jos įstorija savaip graudi, bet jie vis tiek gyvena toliau ir nepasiduoda kaip ir tu. Tuo tarpu aš taip negaliu. Jau tiek kartų buvau pasidavus, kad nesuprantu kaip Fredis iš vis gali žiūrėti į mane. Jis tiek kartų sėdėjo prie mano lovos. Nors dabar tarp mūsų nieko nebėra, bet jis mane išgelbėjo nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Kai pirmą kart bandžiau nusižudyti Sofi buvo vos metukai. Išgėriau buteliuką tablečių. Pasirodo man buvo pogimdyvinė depresija. – man niekas niekada nesakė, kas iš tikrųjų vyksta su ja. – bet tai tik pats paprasčiausia mano kvailystė. Esu tikra, kad žinai kuo verčiasi Kajus ir Fredis. Pagrindinė narkotiku verslo taisyklė nevartoti savo produkto. Na bet aš jai nepaklusau. Vartojau trejus metus, kol mane pagavo. Fredis uždarė mane reabilitacijoje ir dvejus metus nemačiau dukters.

- Sofi taip nenutiks. Ji turi tave. – pasakau ir užgesinu cigaretę.

- Ji nekenčia manęs.

- Esu tikra, kad ji nejaučia tau neapykantos. – aš apkabinu seserį.

- Tu turi tą Ruso dovaną visada žinoti ką pasakyti. – mesteli ir mes grįžtam į vidų.

Mudvi susiruošiam ir išvažiuojam į ligoninę. Vis galvoju apie Arijos papasakotą istorija. Puikiai suprantu, kad tai ne viskas, bet tai ką sužinojau sukrėtė. Sustojame prie ligoninės. Abi užeinam, bet Arija lieka už durų.

- Labas, - pasisveikinu užėjus. Sofi sėdi lovoje ir žiūri į sieną. – Kaip jautiesi?

- Man sakė, kad tu mane ištraukei. – lėtai pasako ji.