Kai aš sugrįžau

2.25

Praėjo du mėnesiai. Viskas pasikeitė. Aš su Tėja persikėliau gyventi į Rebekos namą. Pasinėriau į darbą. Po to kai visi sužinojo, jog esu Ruso klientu padaugėjo dešimt kartų. Teko priimti dar naujų advokatų pagalbinio personalo ir tyrėjų. Mes taip išsiplėtėme, kad teko ieškoti naujų patalpų. Išsinuomojome du aukštus dangoraižyje, visai netoli mano buto. Jis vis dar įrenginėjamas, bet iki naujų metų persikraustysime. Aš daug dirbu, tad Tėja ėmė lankyti darželį. Labai norėjau, kad ji daugiau laiko praleistu su kitais vaikais. Jai ten labai patinka.

Dabar buvo pietūs ir aš kaip visada jiems neturėjau laiko. Liusė atnešė salotų ir kavinės už kampo. Peržiūrinėjau naujos bylos dokumentus, klientas kaltinamas stambaus masto turto grobstymu.

Netikėtai suskamba mano telefonas. Skambina Kajus.

- Sveika. – išgirstu vos pakėlusi.

- Labas, kas nutiko?

- Nieko, negaliu šiaip paskambinti sesei?

- Nemanau, kad šiaip skambini iš Italijos.

- Gerai tu teisi, man reikia paslaugos.

- Kas nutiko?

- Aš turiu dar čia pabūti, bet šį vakarą turėjau svarbų susitikimą. Noriu, kad mane pakeistum.

- Kas per susitikimas?

- Haris tau paaiškins smulkiau.

- Tai lai jis ir eina.

- Man buvo iškelta sąlyga, kad kalbėsis tik su Ruso.

- Aš nemaniau, kad tai toks susitikimas. Aš tam nepasiruošusi.

- Haris sakė kitaip. – pastaruosius du mėnesius kiekvieną vakarą praleidžiu sporto salėje. Haris man padeda treniruotis, bent jau jis taip teigia. Ištiktųjų jis mane erzina ir blaško. Per šį laiką mūsų santykiai tapo dar labiau komplikuoti. Mes vis dažniau paslystame ir aš kaltinu jį.

- Jam reiktu mažiau kalbėt.

- Jis eis su tavimi ir jei kas ne taip padės tau, bet tu turi dalyvauti.

- Gerai padarysiu tai.

- Susitikimas ketvirtą. Haris neužilgo atvažiuos tavęs paimti ir paruošti.

- Lai nevažiuoja į darbą. Susitiksim namie.

- Jis jau turėtu būti už durų. – kaip tik tuo metu išgirstu beldimą.

- Puiku, susiskambinsim po visko.

- Ne aš gįšiu ir pasikalbėsim.

- Supratau, iki.

- Iki. – padėjau ragelį.

- Užeikit. – pro duris įeina Haris.

- Laba gražuole, pasiruošusi? – paklausė.

- Taip, pirmiausiai parveši mane namo. Man reikia persirengti. – pasakiau ir išjungus kompiuterį atsikėliau nuo stalo.

- Kad tu gerai atrodai.

- Tu esi tikras, kad aš taip galiu važiuoti? – vilkėjau smėlio spalvos kostiumėlį su pieštuko formos sijonu ir švarkeliu.

- Gal reiktu ko nors patogesni. – išgirstu praeidama.

- Olivija, išeini? – paklausia Liusė einant pro jos stalą.

- Turiu sutvarkyti kelis reikalus. Šiandien negrįšiu. Perduok Jim, kad ryt noriu ant stalo matyti bent dvi strategijas kaip ginsimės teisme. Lai kas nors iš tyrėju patikrina klientą jis man atrodo kažkoks keistas.

- Gerai, bus viskas.

- Taip, ačiū. – pasakiau ir nuėjau lik lifto, o Haris iš paskos.

Važiavome Hario mašina. Sustojus prie namo išlipu, o laikinas seka mane. Namas tuščias, tad nieko netrukdoma pasiekiu miegamajai ir nueinu tiesiai į drabužinę. Ten susirandu juodus džinsus ir megztuką. Greit persirengiu ir grįžtu į kambarį.

- Kur vyks susitikimas? – paklausiu Hario, kuris sėdi ant lovos ir stebi mane.

- Yra tokia vieta už miesto.

- Kaip išsamu.

- Nuvažiuosim ir pamatysi. – atsisėdu prie veidrodžio. Nesiruošiu dažytis. Išsileidžiu plaukus ir juos prašukuoju. Kadangi buvo susukti į kuodą dabar banguojasi, bet atrodo neblogai.

- Papasakosi ką nors apie susitikimą?

- Tik ne čia. Net ir sienos turi ausis. Užsivilk striukę būsim laukę. – pranešė man.

Nusileidau žemyn ir iš spintos išsitraukiau trumpą odinį švarkelį. Užsivelku jį ir mes išeinam.

Kitas sustojimas yra bazė, bet taip tą vieta vadina Haris. Tai didelis angaras. Viduje yra keletas kabinetų, o šalia pristatytas gyvenamasis priestatas panašus į studentų bendrabučius su bendromis dušinėmis ir tualetais. Aš čia jau kartą buvau, tik tada su manimi buvo Kajus. Jis viską aprodė ir papasakojo apie šią vietą.

Haris mane nusiveda į savo kabinetą.

- Į susitikimą važiuosime trimis mašinomis. Pirma ir paskutinė bus apsaugos. Per vidurį važiuosime mes. Susitinkame su svarbiu Rusu veikėju. Jis kurį laiką augino Kajų todėl tikisi, kad jis pasirodys, bet tu susitvardysi. Mes jau senai su juo nepalaikėme ryšio, bet dabar mums labai reikia jo produkto.

- Supratau, kas jį siejo su mama? – pasidomiu.

- Jie buvo meilužiai, kai dar Kajaus tėvas buvo gyvas.

- Esi buvęs su juo susitikęs?

- Ne, bet kalbama, kad jis labai arogantiškas ir retą kurį prisileidžia. Kajus dešimt metų bandė su juo susisiekti.

- Ir paliko viską man?

- Arijai dabar blogai. Ji vienintelė atitraukia Kajų nuo darbo, net Felisitei nepavyksta. Gerai eime surasim tau ginklą.

- Tu rimtai?

- Taip, mačiau kaip šaudai. Susitvarkysi. Greičiausiai tau jo net neprireiks, bet negali eiti be ginklo.

- Ar dar ką nors man reikia žinoti?

- Manau tai viskas. Eime netrukus turėsime vykti. – jis mane išsitempė į sandėlį ten iš dėžės ištraukė ginklą ir padavė man, o aš prisisegiau prie diržo.

- Koks jo vardas?

- Ką? – sutriko.

- Koks vardas žmogaus su kuriuo susitinkame?

- Dimitrijus. Eime visi jau prie mašinų. – Haris vėl ėmė temti mane.

- Palauk, jei aš tai darau žaisime pagal mano taisykles.

- Apie ką tu čia?

- Aš vadovausiu. Tu man paklusi, jei liepsiu atsitrauksi.

- Apie tai negali būti nė kalbos.

- Aš didelė mergaitė ir sugebu savimi pasirūpinti. Jei mane globosi neatrodysiu rimtai.

- Sutariam, bet tu nekrėsi nieko kvailo. – pasakė, bet aš nuėjau link mašinos.

Haris netrukus pasivijo mane. Vos jam paliepus visi susėdo į mašinas ir mes išvažiavome. Važiavome apie valandą laiko. Galiausiai sustojome miško proskynoje. Atvažiavome pirmi. Po dešimties minučių pasirodė kita kolona mašinų. Jie nieko nelaukę išlipo, kad aš pasekiau jų pavyzdžiu. Žengiu kelis žingsnius artyn, o Haris eina šalia. Galiausiai atsiduriu priešais pagyvenusį vyrą.

- Rebeka? – pakėlęs akis į mane jis sutrinka.