Kai aš sugrįžau

2.6

Rytą pabudau nuo kavos kvapo. Pramerkusi akis pamačiau Trojų su dviem puodeliais kavos.

- Labas rytas, gražuole. – pasakė ir padėjo puodelius ant staliuko prie lovos.

- Labas rytas. – pabučiavau jį.

- Žinai, tu čia atvažiavus pasikeitei. Tapai aistringesnė.

- Aš vis dar bedarbė ir neturiu kur daugiau išlieti energijos. – nusijuokiau.

- Ką planuoji daryti? – pasiteiravo.

- Atsidarysiu savo kontorą. Žinau mes neturim pinigų, bet Kajus man žadėjo padėti. Aš labai to noriu.

- Žinau, bet nepamiršk, kad čia daugybe kontorų. – perspėjo.

- Man viskas bus gerai, o tau nereikia į darbą? – nukreipiau temą.

- Reikia ir aš jau išeinu. – vaikinas pasiėmė švarką nuo krėslo ir išėjo.

Aš ramiai išgėriau kavą. Tada sunkiai išlipau iš lovos ir nuėjo į dušą. Apsirengiau dalykinį kostiumėlį ir susukau plaukus. Susirinkus daiktus nusileidau žemyn.

- Labas rytas, ponia.

- Perla kiek kartų prašiau mane vadinti Liv.

- Man kažkaip nepatogu. Pristatė jūsų automobilį. – pasakė ir padavė raktelius.

- Puiku, aš važiuoju nežinau kada grįšiu. – pasakiau ir išlėkiau pro duris.

Taip džiaugiausi atgavusi automobilį. Man buvo atsibodę važinėtis taksi. Sėdau už vairo ir patraukiau tiesiai į Kajaus biurą. Pastatas vis dar buvo toks pats. Lengvai pakilau į viršutinį aukštą. Ten jau pasitiko sekretorė.

- Ponia pas ką jūs? – paklausė ji.

- Pas Kajų. Jis kabinete? – pasiteiravau.

- Taip, bet jis ne vienas. – pranešė, bet aš nieko nelaukus nuėjau į kabinetą.

Atidarius duris pamačiau įdomų vaizdą. Kažkokia mergina sėdėjo nugara į mane apsižergus Kajų.

- Tu rimtai kvailys? Nesuprantu kodėl mama tavim taip didžiuojasi. – pasakiau ir mergina atšoko.

- Olivija, ką čia veiki? – piktai paklausė.

- Tu man nepaskambinai. Mums reikia pasikalbėti be pašaliniu akių. – parodžiau į jo kompanionę.

- Išeik – griežtai paliepė.

- Gerai pabaigsim kitą kart. – pasakė ir išėjo uždarydama duris.

- O tu nusisuk ir leisk man susitvarkyti. – aš nusisukau.

- Žinai, tai paskutinis kartas. Apie kitą kekšę papasakosiu Felisitei. Gal ji iškarš tau kailį.

- Nemoralizuok, aš ne mažas vaikas. Sėsk ir dėstyk. – leido man atsisukti ir prisėsti Kajus.

- Pirmiausiai noriu išgirsti atsiprašymą. – pasakiau ir užkėliau koją ant kojos.

- Aš nieko blogo nepadariau. – aš piktu žvilgsniu pažiūrėjau į jį.

- Tu rimtai manai, kad tavo elgesys su manim normalus? – paklausiau.

- Nevisai, bet tu mane išprovokavai.

- Aš tikėjausi, kad tau kas nors įkrėtė proto, bet matau, kad reiks tai padaryti pačiai.