Kai aš sugrįžau

2.15

Hario pozicija:

Visą naktį prasti miegojau. Sapnavau ją. Po vakarykščiu įvykiu troškau vėl ją pamatyti, sužinoti ar jai viskas gerai.

Rytas prasidėjo nuo baisaus žadintuvo skambėjimo. Man buvo laisvadienis. Pasiėmiau, kad galėčiau prižiūrėti Martą ir jos tėvus, bet užmiršau išjunkti tą prakeiktą daiktą. Išlipau iš lovos ir nuėjau į dušą. Buvau prastos nuotaikos. Po visko apsirengiau ir nusileidau žemyn. Virtuvėje sukosi Martos mama.

- Labas rytas, kepu kiaušinienę tikiuosi alkanas. – ji buvo gana miela moteris.

- Labai, gal yra kavos. – kaip įmanoma mandagiau paklausiu.

- Taip sėsk tuoj atnešiu. – atsisėdu prie stalo ir įsijungiu savo planšetę.

Pasigirsta beldimas į duris ir aš padėjęs daiktus nueinu atidaryti.

- Mama, ką tu čia veiki? – sutrikes paklausiu.

- Labas ir tau, atvažiavau aplankyti sūnaus. – sarkastiškai pasakė mama.

- Čia yra atvažiavę Martos tėvai.

- Puiku noriu susipažinti.

- Tu rimtai? – bet ji neatsako tiesiog praeina pro mane.

Man prireikia kelių akimirkų susivokti. Galiausiai uždarau duris ir nueinu paskui mama.

- Ką čia gamini? – išgirstu sakant mamą.

- Kiaušinienė, sėskit prie stalo. Užteks visiems.

Jos bendravo labai jau draugiškai. Tai mane išgąsdino dar labiau. Visą rytą juo dvi plepėjo, o aš vis laukiau katastrofos. Galiausiai atsikėlė Marta ir jos tėtis. Nusprendėme, kad pietausime mieste. Susėdome į dvi mašinas. Marta nusprendė važiuoti su tėvais, o mama atsisėdo pas mane.

- Ar pasakysi tikrąją priežastį kodėl tu čia? – paklausiu tiesiai.

- Žinai apie Olivijos problemą?

- Ir Rebeka atsiuntė tvarkytis tave? Kodėl? Nes tu puiki motina? – paklausiau ir nusijuokiau.

- Taip nebuvau gera mama, bet stengiausi. Rebeka norėjo atsiūsi žmogu kuriu Olivija pasitiki.

- Taigi tu visą tą laiką žinojai? Žinojai ir man nesakei? Nesakei kur ji nors taip kankinausi?

- Tai buvo jos ne mano sprendimas ir aš jį gerbiau, kad ir kaip sunku buvo.

- Aš tavo sūnus, bet visada tau buvau paskutinėje vietoje. – mes sustojame prie restorano.

Netikėtai ima vibruoti mano telefonas ir aš atsiliepiu.

- Klausau.

- Sveikas, gar gali atvažiuoti į biurą? Reikia šį tą skubiai aptarti. – pranešė Kajus.

- Taip, po dvidešimt minučių būsių. – pasakiau ir padėjau.

- Kur tu ruošies važiuoti? – piktai paklausė mama.

- Į darbą.

- Tau darbas svarbesnis už šeimą? – nepatenkinta paklausė.

- Iš tavęs išmokau. Aš sumokėsiu už pietus. – pasakiau ir iš piniginės ištraukiau keletą kupiūrų.

- Tau reiktu pasimokyti iš mano klaidų. – pasakė mama ir išlipo.

Nieko nelaukiau paspaudžiau gazą ir nuvažiavau link biuro. Po dvidešimties minučių kaip ir žadėjau buvau Kajaus kabinete.