Kai aš sugrįžau

2.10

Užėjusi radau gal dešimt žmonių sėdinčių konferencijų salėje.

- Kodėl jų čia tiek daug? – nepatenkinta paklausiau Liusės.

- Norėjau, kad turėtum iš ko rinktis.

- Gerai, lai vienas ateina su atsakytais klausimais. – paliepiau ir nuėjau į savo kabinetą.

Vos spėjus pasidėti daiktus pasigirdo beldimas ir į kambarį įėjo persigandus mergina.

- Prisėskit, - draugiškai pasakiau ir paėmiau iš jos lapą. – gal papasakok kodėl pasirinkai teisę? – paklausiau ir atsisėdus ėmiau skaityti atsakymus.

- Mama labai norėjo, kad būčiau teisininkė kaip iš filmų. – po šių žodžių daugiau neklausiau.

Užėjęs kitas kandidatas nuvylė dar labiau kai paklausiau ar jis turi kažkokių ambicijų siekiu išgirdau tik niurnėjimą. Įėjus trečiam vaikinui daug nesitikėjau. Vaikinas atrodė ne savo vietoje.

- Duok man anketą ir prisėsk. – paliepiau. – Matau, kad baigei vakarinę mokyklą. Kodėl nesimokei koledže?

- Neturėjau tam pinigų. Visą laiką mokiausi ir dirbau. Visada norėjau kažko pasiekti gyvenime. Mano mama mirė kai man buvo aštuoniolika. Jos didžiausias noras buvo, kad baigčiau koledžą, bet aš negalėjau sau to leisti, tad baigiau vakarinę mokyklą.

- Ar galėtum ginti žmogų jei žinotum, kad jis kaltas?

- Aš advokatas ir aš ginsiu savo klientą.

- Tu manai, kad atrodai kaip rimtas advokatas?

- Jei reikia galiu persirengti. – pasakė sutrikęs vaikinas.

- Taip, noriu, kad ryt ateitum apsivilkęs bent jau marškinius ir jokių džinsų.

- Jūs mane priimat? – visai pasimetė vaikinas.

- Taip Jimai pasimatysime ryt aštuntą. – pasakiau ir atsistojus paspaudžiau ranką.

- Aš jūsų nenuvilsiu.

- Tikiuosi, neišsiduok ir pakviesk kitą.

- Gerai, ponia. – pasakė ir dingo.

Į kabinetą užėjo dar vienas vaikinas...

Likę pokalbiai buvo skirtingi. Kai kurie labai beviltiški, o kai, kurie puse velnio. Galiausiai kai išėjo paskutinis buvo vėlus vakaras. Aš pasiėmiau anketas tų kurie buvo nebeviltiški ir nuėjau į Grego kabinetą.

- Jau baigei? Norėjau su tavim pasitarti dėl gynybos. – vos man užėjus pasakė vyras.

- Byla tavo daryk kaip tau atrodo geriausiai. Atnešiau tau keletą anketų. Išsirink vieną sau į praktikantus.

- Čia tik trys. Tu kalbėjai gal su dvidešimt. – nustebo.

- Taip, bet iš daugumos nebus advokatų, o geriausia žinoma pasiėmiau sau.

- Gerai, peržvelgsiu.

- Mes su Liuse jau važiuosim namo. Manau ir tau reikėtu. Tai tik pirma diena.

- Taip, gerai tuoj susirinksiu dokumentus.

- Ne aš ne apie tai. Žinau kaip įtraukia bylos, bet palik jas čia. Jos niekur nepabėgs. Važiuok namo ir atšvęsk, kad gavai naują darbą.

- Kad nėra su kuo. Nesvarbu, tu mano nauja bosė tikrai nenoriu apkraut savo problemomis. – pasakė ir išjungė kompiuterį.

- Viskas gerai. Aš kartais užmirštu, kad ne visiems taip pasisekė kaip man.

- Tu ištekėjus? – pasiteiravo.

- Taip ir turiu dukrą kuri manęs laukia, tad jei nesupyksi jau važiuosiu Liusė užrakins duris. – pasakiau ir patraukiau link durų.

Kabinete pasiėmiau rankinę atsisveikinau su Liuse ir išvažiavau namo pas Tėja. Puikia žinojau kad Trojaus nebus, nes jis dirba be perstojo. Įsukau į kiemą ir iškart nustebau pamačiusi Trojaus mašiną. Užėjau vidun ir surikau, kad jau esu namie, bet Tėja neatbėgo.

- Jos nėra. Su Perla vakarieniauja mieste. – pasakė lyg iš niekur pasirodęs vyras.

- Kodėl? – sutrikau ir mane pasiekė alkoholio kvapas. – Ne jau tu vėl geri?

- Aišku, kad geriu, o ką daryti kai žmona kekšė!

- Nesisvaidyk kaltinimais, kurių negalėsi įrodyti! – atkirtau piktai.

- Ką veikiai šiąnakt? Buvai susitikus su juo! – paklausė ir priėjęs čiupo už gerklės.

- Aš turėjau padėti klientui. – vos girdimai gaudydama orą pasakiau.

- Nemeluok. – pasakė ir paleidęs mane pastūmė. Aš neišlaikiau pusiausvyros ir kritau užkliūdama už kavos staliuko.

- Aš tau ne melagė! Aš tau prisiekiau, kad nebesileisiu mušama tokio menkystos kaip tu! Atsimeni ką tada man sakei?! – pasakiau ir atsistojau tvirtai ant kojų.

- Tada nežinojau, kad ruošiesi susirasti kitą! Tu kalė! Tu miegi su juo! – rėkė jis.

- Aš su juo nemiegu ir neleisiu manęs įžeidinėti.

- Ką padarysi? – paklausė ir užsimojęs trenkė. Aš bandžiau išsisukti, bet nespėjau. Po to sekė dar vienas smūgis ir dar vienas. Aš kritau ant žemės, o jis ėmė mane spardyti. Kai galiausiai jis nusitempė mane į miegamąjį ir išprievartavo. Buvau pamiršusi koks baisus tai jausmas.

Gulėjau lovoje nejudėdama, kol įsitikinau, kad jis miega. Tyliai išsiropščiau iš lovos ir nušliaužiau iki dušo. Vonioje išvydus savo atvaizdą persigandau. Mano paakyje styrojo didžiulė mėlynė, man buvo sunku kvėpuoti, kūnas nusėtas kraujosruvomis. Greit palindau po dušu ir apsirengusi pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius kažkokius treningus. Kaip įmanoma tyliau išėjau ir nuslinkau iki Tėjos kambario, ten ji jau miegojo paguldyta Perlos. Aš visai nenorėjau jos žadinti, bet žinojau, kad nepanešiu taip sužeista, tad aprengiau miegančia mergaitę ir galiausiai pažadinau.

- Mamyte, ką tu čia darai? – paklausė tyliai mergaitė.

- Mes važiuosime pasivažinėti. Pasiimk savo meškiuką ir eime, kol tėtis nepabudo. – pasakiau ir ji nepatenkinta išlipo iš lovos.

Mudvi tyliai nusileidome aš pačiupau savo rankinę ir ėmiau ieškoti mašinos raktelių, bet jų nebuvo, tad surinkau numerį ir išsikviečiau taksi prie netoliese esančio namo. Laukėme taksi apie dešimt minučių. Vos įsėdus taksistas paklausė kur važiuosim ir aš nežinojau ką atsakyti, bet galiausiai pasakiau kontoros adresą.

Džiaugiausi, kad viską dengė tamsa. Ji slėpė mano subjaurotą veidą. Aš niekad negalėčiau kažkam pažiūrėti į akis, jei jis sužinotu kokia aš silpna.

Galiausiai taksi sustojo prie kontoros ir aš sumokėjus paėmiau Tėją už rankos ir nusivedžiau vidun. Užrakinau duris ir nusivedusi į savo kabinetą paguldžiau ant sofos. Dukrytė greitai užmigo. Palikau įjungtą mažą lemputę ir išėjau.

Mano galvoje viena mintis keitė kitą. Visai nežinojau ką daryti. Negaliu čia pasilikti. Negaliu Tėjos versti kas naktį miegoti ant sofos. Ryte čia ateis nauji darbuotojai ir jie negali sužinoti kas man nutiko. Galiausiai nusprendžiu prašyti pagalbos. Susirandu telefoną ir surenku numerį.

- Klausau, - po kelių pyptelėjimų išgirstu prikimusį balsą.

- Čia aš, gal gali atvažiuoti į kontorą? – nedrąsiai paklausiu.

- Olivija, kas nutiko?

- Prašau atvažiuok. Man reikia tavo pagalbos.

- Dabar? – apsnūdęs paklausia.

- Prašau, aš neturiu daugiau kam skambinti.

- Gerai tuoj būsiu. – pasakė ir padėjo ragelį.

Labai norėčiau nuomonės ar nenusivažiuoju į pievas.