Kai aš sugrįžau

2.59

Diena praėjo ramiai. Praleidau dieną su Tėja. Žiūrėjom filmukus, o vėliau ėmėme ruoštis vakarienei. Visą valandą pyniau dukrai plaukus. Galiausiai palikau Tėja su Sofi ir nuėjau persirengti. Kambaryje radau lagaminą. Greičiausiai Ada pasirūpino.

Susiradau timpas ir ilgą megztinį, paleidau plaukus ir įsispyriau į šlepetes. Buvau nusiteikusi praleisti vakarą namie.

Nusileidau žemyn. Mane pasitiko Kira.

- Matau pasiruošei ilgam vakarui. – pasakė sesuo.

- Dabar visos dienos ilgos. Tikiuosi, kad šį vakarą niekas nekels scenų. – perspėjau.

- Tai priklauso ne nuo manęs. – pasigirsta durų skambutis ir aš neatsakiusi nueinu atidaryti.

- Vanesa, Gabrieliau, užeikit. – vos atidariusi pasakiau.

- Olivija, kaip suprantu laukia ilgas vakaras. – nužvelgęs mano aprangą pasako Gabrielius.

- Norit tikėkite norit ne, bet su liemenuota suknele nėra patogu, o šį vakarą noriu atsipalaiduoti. – atkertu.

- Neerzink jos, o gali skaudžiai kliūti. – perspėja iš kažkur atsiradęs Kajus ir jiedu vyriškai apsikabina.

- Einam į svetainę pas kitus. – pasiūlau.

Vos pamačiusi Gabrielių Tėja puola prie jo. Vaikinas paima mergaitę ant rankų ir ima mėtyti į viršų.

- Visi susipažinkite, tai Vanesa. – pristačiau, o tada iš vardinau visų vardus.

- Man malonu su jumis visais susipažinti. – kukliai atsakė mergina.

- Taigi kokia ta svarbi žinia? – sarkastiškai paklausė Kira.

- Na, kad visi susirinkote, pranešiu. – pasakė Gabrieliu ir pastatė Tėją ant žemės. – mes su Vanesa tuokiamės.

- Sveikinu. – pasakė Arija ir priėjusi apkabino.

- Brolau, tau jau senai laikas susitupėti. – atkirto Haris.

- Tai dar ne viskas. – perspėjo Gabrielius. – Aš tapsiu tėvu.

Mačiau kaip pasikeitė Kiros veidas. Kiti ėmė sveikinti, o ji negalėjo pajudėti iš vietos. Haris pasveikino balandėlius ir apkabino mane iš nugaros.

- Mums irgi reiktu mažylio. – sušnabždėjo man į ausį Haris.

- Pirma noriu tapti tavo žmona. – atkirtau.

- Vakarienė jau pagaminta. – pranešė tarnaitė.

Visi patraukėme į valgomąjį. Viename stalo gale atsisėdo Kajus, o kitame aš. Kiti susėdo kur papuolė. Valgėme tylėdami. Galiausiai neatlaikė Kajus.

- Taigi Olivija, kaip praėjo rytinis susirinkimas. – pasiteiravo.

- Neblogai, sužinojau ką norėjau.

- Ji kuklinasi, Olivija buvo nuostabi, net aš jai būčiau išklojęs visas paslaptis. – įsiterpė Gabrielius

- Gal prie stalo nekalbėkime apie darbą. – pasiūlė Felisitė. – Gabrieliau tai kada vestuvės?

- Am... nežinau.

- Žinot, galit susituokti per naujuosius. – pasiūliau.

- Tai būtu puiku. – pasakė Vanesa.

- Galėtumėme ryt pavaikščioti po parduotuves ir išrinkti tau suknelę. – pasakė Arija.

- Nesutik, ji tikra parduotuvių maniakė. – perspėjau.

- Oliv, eik su mumis tau irgi reikia suknelės naujiems metams. – priminė sesuo.

- Man reikia dirbti. Ryt turiu apsilankyti biure, o suknelę gali nupirkti ir bemanęs.

- Na man tikrai reikia suknelės, bet aš nelabai... aš negaliu...

- Nesijaudink tai bus mano vestuvių dovana. – pasakė Arija.

- Eime į svetainę suvalgysim desertą. – pasiūlė Felisitė.

- Jūs eikit, o aš su vaikinai turiu aptarti vieną reikalą. – pasakiau.

Merginos nieko nelaukė ir dingo. Likome vieni. Kajus atsistojo ir visiems įpylė viskio.

- Oliv, kokia padėtis iš tiesų? – paklausė Kajus.

- Gera. Radau žiurkę. Iki teismo nėra ko jaudintis.

- O kaip visa kita? Mums reikia laikyti pozicijas. – priminė brolis.

- Reikia visus pasikviesti čia į naujametinį vakarėlį. Jie įsimaišys tarp žmonių ir niekas nepastebės.

- Tu teisi, Fredas ir Gabrielius išdalins pakvietimus.

- Aš apvažiuosiu visus vienas. Gabrieliui reikia ruoštis vestuvėms. – įsiterpė Fredis.

- Ne, lai važiuoja Gabrielius. Tu po švenčių išvažiuosi, o jam reikia pradėti megzti ryšius čia. – paliepiau aš.

- Žinai, nemaniau, kad tu kada susitupėsi. – pasakė Kajus.

- Na tai įvyko netyčia, bet tikrai nepaliksiu savo vaiko.

- Daryk kaip išmanai. – atkirto Kajus.

Vaikinai nuėjo pas merginas ir valgomajame likau su Hariu.

- Mažyte, kas yra? Tu kažkokia ne sava. – ir apkabina mane iš nugaros.

- Pavargau tvarkyti visų jovalą. Kai šitai baigsis man reiks atostogų. – gurkšteliu viskio.

- Kai nuo mano kojos dings tas baisus daiktas galėsim skristi į bet kurį pasaulio kampelį. – prižadėjo ir pabučiavo kaklą.

- Nepamiršiu šio pažado.

- Žinai ir dabar galėčiau tau padėti užsimišti. – glamonėdamas mano kaklą sušnabždėjo vaikinas.

- Kai išeis visi. Dabar eime pas kitus. – išgeriu viskį iki dugno ir ištrūkusi iš vaikino glėbio nueinu link durų.

Vakaras baigiasi ramiai. Merginos kalbėjo apie naujuosius, papuošimus sukneles, o aš stebėjau Kirą. Ji visą vakarą neištarė nė žodžio. Mačiau, kad ir Gabrielius tai pastebėjo, bet nieko nesakė.

Visi išsiskirstė po vidurnakčio. Vos pasiekusi kambarį kritau į lovą ir užmigau.