Kai aš sugrįžau

2.30

Hario pozicija:

Sustoju prie oro uosto. Kajus jau turėjo nusileisti. Vos prieš valandą pranešė, kad grįš anksčiau. Kajus pasirodo po dešimties minučių.

- Sveikas, važiuojam.

- O kaip Felisitė?

- Liko Italijoje su Arija.

- Kur važiuojam?

- Noriu pasikalbėti su Olivija. Važiuojam pas ją.

- Kaip nori. – burbtelėjau.

- Kaip praėjo susitikimas su Dimitrijum? Krovinys vietoj?

- Taip, su kroviniu viskas gerai, bet...

- Kas nutiko? – piktai paklausė.

- Olivija nušovė žmogų. – pasakiau greitai lyg tada būtu mažiau skausminga.

- Ką?! Kaip tai galėjo nutikti? Kodėl jos neapsaugojai? – jaučiau Kajaus įsiūtį.

- Jei manai, kad aš darau jai kokią įtaką smarkiai klysti. Ji man pareiškė, kad esu niekas ir neturiu teisės jai aiškinti. Ji tikrai Ruso.

- Hari, tu esi mano brolis ir niekas to nepakeis, o Olivija tik per daug įsitempus. Buvo daug pokyčių.

- Aš nežinau kas jai, bet man jau gana. – pasakiau ir sustojau prie Olivijos namo.

- Eime viską išsiaiškinsim.

- Ne eik vienas. Man reikia važiuoti į sandėlius, o tie kvailiai viską supainios.

- Kaip sau nori.

Kajaus pozicija:

Užėjus į namą Ada pasako, kad Olivija terasoj, tad nueinu pas ją. Sesę randu rūkančia ir geriančią viskį.

- Turi dar vieną taurę? – paklausiu ir ji atsisuka.

- Kajau, taip žinoma sėsk palaikysi man kompaniją. – ji atsistoja ir atneša taurę.

- Kokia proga geriam?

- Be progos tiesiog nusipelniau. Kaip tavo kelionė?

- Arijai viskas gerai. Na bent kol kas. O kaip tu laikais? Haris man pasakė ką padarei.

- Jis per daug plepus. – nepatenkinta atkirto.

- Man neramu dėl tavęs. Aš nesitikėjau, kad viskas taip pasisuks.

- Viskas gerai. Mes gi šeima.

- Tu labai panaši į mamą, jai irgi šeima svarbiausia, bent buvo ankščiau.

- Žinai Dimitrijus sakė tą patį. Jis netgi mane sumaišė su mama. Niekaip negaliu suprasti kodėl.

- Kai įsižiūri jūs tikrai panašios, ypač charakteriu. Mama irgi nieko neklauso.

- Papasakok daugiau apie ją. Vidui turiu dar vieną butelį.

- Gerai, jei tu man papasakosi kas vyksta tarp tavęs ir Hario. – paskelbiau ultimatumą.

Mudu suėjom į svetainę ir Olivija ištraukė dar vieną butelį. Aš krestelėjau ant sofos, o sesuo padavė stiklinę su gėrimu.

- Norint suprasti kokia yra mama reikia pradėti nuo jos vaikystės. Ką žinai apie tai?

- Ne daug tik, kad mama turėjo brolį.

- Nikas, jis buvo panašus į Gabrieliu – visiškas plevėsa. O štai mama labiau už viską troško perimti šeimos verslą. Mūsų senelis buvo labai konservatyvių pažiūrų. Jis nė už ką nebūtu atidavęs verslo moteriai, o mama niekad nebūtų galėjusi visko atimti iš Niko, bet viskas pasisuko kitaip. Mamai buvo vos septyniolika kai ji perėmė verslą. Negana to tuo metu ji laukėsi manęs. Per penkerius metus mama sugebėjo ne tik išmokėti tėvo paliktas skolas, bet ir apjungti visas gaujas. Negana to ji augino mane. Turi suprasti, kad jei mama kažko nori tai gauna ir nesvarbu kiek už tai teks sumokėti. – pasakojau gurkšnodamas viskį

- Papasakok, kas mamą sieja su Dimitrijumi. Jis labai miglotai apie viską kalbėjo. – paprašė sesuo.

- Dimitrijus yra vienas blogų mamos sprendimų. Dvynes tuo metu buvo mažos, o mama ir tėvas nuolat pykdavosi. Tada atsirado Dimitrijus ir pykčiai liovėsi. Kiek žinau ir tėvas turėjo kitą, bet mama visad save smerkė už tai, kad išdavinėjo tėvą. Na tada tėvas mirė, o mamą peršovė ir ji gulėjo komoje kelerius metus. Visą tą vaiką mudu buvome Rusijoje pas Dimitrijų ir jo seserį. Jie mus saugojo. Jei ne jie greičiausiai būčiau miręs.

- Tai kodėl jūsų santykiai dabar tokie komplikuoti? – Olivija pripildė ištuštėjusias taures.

- Nes vos mamai pabudus ji pabėgo į Italiją.

- Pas Arijos tėvą?

- Ne visai, bet galiausiai ji ištekėjo antrą kartą už italo. Prisimenu kaip susipažinau su Arija. Ji buvo išlepus tėčio mergaitė kuriai niekas nerūpėjo, bet po tėvo mirties ji labi pasikeitė. Mes jau gyvenome Amerikoj, kai mirė Arijos tėvas. Kartu pradėjome lankyti naują mokyklą. Ji visada buvo uždara ir niekad nežinojau kas dedasi jos galvoje, bet ji buvo ir vis dar yra man artimiausias žmogus. – man suspaudžia širdį kai prisimenu tuos laikus. Mes buvome tokie laimingi kartu.

- Tu ją myli? – netekau žado išgirdęs šį klausimą.

- Na jau ne aš prižadėjau papasakoti apie mama ne apie Ariją. Dabar tavo eilė. – bandžiau išsisukti

- Bet tu vis tiek turėsi pasakyti tiesą. – atkirto ji. – ką nori žinoti?

- Kodėl tu taip elgiesi su Hariu?

- Tiesą pasakius aš nežinau ką jis iš vis veikia su manimi. Haris buvo pirmas vyras kuriam atidaviau visą save. Po to pagrobimo nežinojau ar dar galėsiu pažvelgti jam į akis. Kai pabėgau buvau tikra, kad tai pabaiga. O naktį kai nužudžiau savo vaiką sėdėjau koplyčioje ir meldžiausi, kad niekada daugiau jo nepamatyčiau. Troškau savo kaltę ir gėdas neštis viena. Esu tikra, kad tą naktį Luna mirė galutinai. Jos nebėra. Haris vis dar ieško Lunos jis ją myli, bet aš ne ji. Po skyrybų mes pasidavėm kūniškiems malonumams, bet aš daugiau jam negaliu duoti. Aš nesu Luna. Aš ne ta mergina kurią myli Haris. Jos nebėra.

- Netikiu, kad Lunos nebėra. Ji tavo dalis, kad ir ką bedarytum ji bus tavo dalis ir jos sprendimai keis tavo ateitį. Be to tu labai klysti, jei manai, kad Haris myli Luna. Ne jis myli tave ne Luną ir ne Oliviją, bet tave tokią kokia esi.

- Kodėl tu man tai sakai?

- Nes matau, kad judu skirti vienas kitam. Jūs turit progą būti kartu. Jei atstumsi jį dabar gailėsiesi visą likusį gyvenimą. Patikėk kalbu iš patirties.

- Tu ir Arija. – ištaria.

- Taip, jos vestuvių dieną mudu važiavome limuzino gale. Aš turėjau palydėti sesę iki altoriaus. Puikia prisimenu, kai ji manęs paklausė ar aš tikrai pritariu jų santuokai. Fredis buvo geriausias mano draugas buvau tikras, kad geresniu varianto mano sesei nėra. Kai Arija ištekėjo mirė mano širdies dalis. Po kurio laiko vedžiau ir aš. negalvok nieko Felisitę aš myliu, bet Arija...

- Yra tavo gyvenimo meilė.

- Tikrai taip.

- Gal mums nelemta būti laimingiems? Mes jau ir taip esame galingi.

- Tu dar gali turėti abu tik nepaleisk Hario. – pasakau ir susiverčiu likusį stiklinės turinį. 

Prašau parašykit ką galvojat. Kur norit, kad istorija keliautu toliau, nes turiu kelis sumanimus ir nežinau ką geriau aprašyti. Gal jau pradėjau nusivažiuot į lankas? Labai laukiu Jūsų komentarų.