Kai aš sugrįžau

2.28

Ėjome tiesiai iš pastato. Nenorėjau, kad kas mus sustabdytu. Mano visas kūnas virpėjo nuo adrenalino antplūdžio. Nusiraminau tik kai įsėdome į mašiną.

- Jūs nepakartojama.

- Ačiū, bet nėra laiko. Kaip dabar susisieksite su Dimitrijumi?

- Žinoma, kad važiuosim į jo užmiesčio klubą.

- Gerai, važiuojam. – paliepiau vairuotojui.

- Prieš tai turime sustoti. – pranešė apsauginis.

- Kuris jam paskambinot? – piktai paklausiu, bet nei vienas neatsako. – Jei mes nevažiuosim tiesiai į užmiesčio klubą nuo rytojaus jūs vežiosit Tėja į darželį.

- Ponia mums įsakyta... – bandė teisintis.

- Aš Olivija Ruso. Jūs dirbate man ir Haris dirba man nepamirškit to. – perspėju.

- O tu tikrai grėsminga. Na Dimitrijui patinka tokios moterys.

- Man patinka jaunesni. – atkirtau ir nukreipiau akis į besikeičiančius vaizdus už lango. Mes važiavome iš miesto, tad manau, kad mano apsauginiai bijo manęs.

Galiausiai sustojame prie aukštos tvoros, netrukus vartai atsidaro ir mes įvažiuojame. Prasivėrus vartams matomas priekinis kiemas. Čia viskas išgrysta akmenimis, auga medžiai, bet nematyti gėlių. Aišku, kad tai vyru teritorija. Išlipu iš mašinos ir iškart prisistato apsauginis.

- Panele, Ruso jūsų laukia. – pasako kaip robotas.

- Rodykit kelią.

- Jūsų apsauga liks čia. – perspėja.

- Girdėjot berniukai saugokit mašiną. Jei kuris paskambinsit Hariui žinot kas bus. – primenu ir nueinu kartu su Zadanovu.

Užėjus vidun pajuntu dar daugiau testosterono. Visos patalpos pilkos, odinės sofos. Vestibiulyje stovi meškos iškamša. Toliau sienos nukabinėtos motociklu nuotraukomis. Praėjus jas, vyriškis atidaro duris ir leidžia man eiti pirmai.

- Olivija, nesitikėjau, kad tau taip greit pavyks. – išgirstu Dimitrijaus balsą.

- Tai dar ne viskas ką padariau. – pastebiu jį sėdinti kampe prie stalo.

- Prisėsk papasakosi, ką dar dėl manęs padarei, o tu eik pas kitus. – kreipėsi į Grigorijų.

- Aš atgavau tavo krovinį. – pasakiau kai durys užsidarė.

- Ir kiek man tai kainuos?

- Du šimtus tūkstančių.

- Tu, puikiai padirbėjai. Gersi? – paklausia pildamas skaidru skysti.

- Žinoma. – atsakiau ir jis man padavė stiklinę.

- Žinai kuo toliau tuo labiau tu man primeni savo mama. Ji nuostabi moteris, tik jokiam vyrui nelemta jos ilgai turėti.

- Ką tuo norite pasakyti? – paklausiu ir paragauju skysčio. Iškart susiraukiu nežinau kas tai, bet tikrai stiprus.

- Tai naminė. Atsivežiau iš Rusijos. – pamatęs mano išraišką paaiškino. – Kai mes su Rebeka susipažinome ji jau vadovavo verslui. Kuris laikas dirbau su jos dešiniąja ranka, bet ji panoro susipažinti. Vos ją pamatęs įsimylėjau, o pabendravus tiesiog pamečiau galvą. Ji buvo labai ryžtinga, bebaimė visas pasaulis buvo jai prie kojų, bet to neužteko. Tai mane ir traukė. Tas noras siekti daugiau. – pasigirdo beldimas ir į patalpą įėjo apsauginis.