Kai aš sugrįžau

2.22

- Mamą! Ar jau eisim ledų?

- Dar ne mažute. Dabar Ada nuves tave pas ponia kuri nori su tavim susipažinti.

- O tada eisim ledų?

- Taip. – pasakiau ir Tėja klusniai stryktelėjo nuo kėdės, ant kurios sėdėjo, ir padavė Adai ranką.

- Ponia, kur mums eiti? – sušnibždėjo Ada.

- Už durų stovi moteris eikit su ja.

- As ilgi nuoliu gildeti kas tekat. – ėmė zyzti Tėja.

Ada neleido daugiau mergaitei rodyti savo ožių ir tiesiog išsivedė iš kabinto.

Aš ėmiau žingsniuoti iš vieno patalpos galo į kitą. Niekaip negalėjau nusiraminti. Galiausiai pasirodė susiutęs Kajus, o jį sekė Linda.

- Olivija kas čia po velnių dedasi! – suriko brolis.

- Jei vėl bandysi mane kamantinėt tai gali išeiti. Suprask tai ne tavo sumautas reikalas.

- Gal ir ne mano, bet jai Tėja Hario dukra jis privalo žinoti.

- Tėja nėra Hario dukra! – visai nesivaldžiau.

- Tai su kiek dar vyrų permiegojai! – Kajus nesiruošė nusileisti.

- Kai tu drįsti manęs to klausti?! Po to ką man padarėte! Manai aš galėjau prisileisti kokį nors vyrą prie savęs?! – Kajui prireikė minutės suprasti ką aš jam pasakiau.

- Oliv, aš atsiprašau. – pasakė jau ramesniu tonu ir priėjęs bandė mane apkabinti.

- Dink iš čia! – surikau ir įrėmusi rankas į krutinę pastūmiau.

Kajus pasidavė ir išėjo. Aš atrėmiau nugarą į sieną ir susmukau.

- Oliv, kodėl tu vėl meluoji? – švelniai paklausia Linda.

- Aš ne melavau.

- Tu išsisukinėji.

- Jei jie sužinos kas atsitiko liksiu viena, o Haris man niekad neatleis.

- Jis vis dar myli tave.

- Tai nesvarbu. Tarp mūsų nieko negali būti. Gal kažką nuveikiame kol grįš Tėja?

- Apačioje yra kavinukė. Daugiau vis tiek niekur nenueisim nes už durų stovi žurnalistai.

- Eime.

Mudvi nusileidome į pirmą aukštą ir įsitaisėme kavinukės kampe. Po valandos čia pasirodė ir Tėja, vedina Ados.

- Mama ar čia yra ledų? – vos priėjus paklausė mergaitė.

- Tuoj užsakysiu. – pasakiau ir nusijuokiau.

Prasėdėjome dar gerą pusvalandį, kol Tėja suvalgė ledus. Visi draugiškai nuėjome link teismo sakės. Iki posėdžio dar buvo likusi valanda. Mums belūkuriuojant atėjo sekretorė ir pranešė, kad teismas nukeliamas į rytojaus rytą. Man tai visai nepatiko.

- Grįšime atgal? – pasiteiravo Linda.

- Nėra reikalo. – atsakė ir kažkur atsiradęs Kajus. – šią naktį galit likti pas mus. Felisitė bus labai laiminga.

- Puiku, galit duoti mums minute? – kreipiausi į visus.

- Žinoma, - atsakė Ada ir nusivedė Tėja, o Linda nusekė iš paskos.