Kai aš sugrįžau

2.35

Pirmiausiai pamačiau ginklu sandėlį, šaudykla. Vėliau sekė ne tokie malonūs vaizdai. Priėjome narkotikų sandėlius ir vietą kur nuogos merginos perpilstė baltu miltelius. Tai mane lengvai šokiravo, bet nebuvo ekskursijos pabaiga. Praėjom valgyklą, ten keletas vaikinų pietavo.

- Džeikai, kas ši gražuolė? Ar galėsiu ir aš su ja pažaisti? – Džeikas jau ruošėsi kažką sakyti, bet aš prabilau pirma.

- Ta gražuolė yra tavo boso bosė, o jei tiksliau čia viskas priklauso man. Jei ištarsi dar žodį sulaužysiu tau nosį. – perspėjau.

- O ji dar ir arši. Džeikai tu gi turi tą kaip ten jos vardas. Leisk man pažaisti su šia. – tai vaikinas stovėjo per metrą nuo manęs, tad aš nieko nelaukiau užsimojau ir trenkiau jam į nosį. Esu tikra, kad ji lūžo.

- Jei nori žinoti, ji Olivija Ruso, o tau reiktu apsilankyti pas gydytoja. Manau, kad nosis lūžo. – pasakė Deikas ir nusivedė mane tolyn.

- Man nereikėjo pagalbos.

- Čia ne pagalba tiesiog nenorėjau, kad jie visi supultu. Eime supažindinsiu tave su Lara. – jis mane nusitempė link galinių kambarių. Jų buvo daug. Ant visų durų kabėjo spynos. Jis atrakino galinį kambarį. To pamatyti tikrai nesitikėjau. Čia buvo pamesti keli čiužiniai, ant kiekvieno iš jų gulėjo po merginą. Jos atrodė persigandusios.

- Kas tai? – paklausiau.

- Čia laiko merginas kai jos ne pas klientus ar klube.

- Ar senai tai vyksta?

- Taip žiauriai, penkeri metai. Laros gultas prie sienos. – pažvelgus ten pamačiau mažą sulysusią merginą. Jos šviesūs plaukai buvo sukibę, ant veido nutekėjęs tušas, o visas kūnas nusėtas mėlynių.

- Kaip tu gali leisti su ja taip elgtis jei myli?

- Manai nuo manęs čia kas nors priklauso? Aš tik mažas sraigtelis. Kol elgiuosi gerai, mane mėgsta, bet kai suklysiu mane pakeis kitu.

- Aš tai sutvarkysiu. – pasakiau ir išėjau iš patalpos. Nebegalėjau daugiau to tverti.

- Olivija, nedarykit to. Jūs pati galit nukentėti. Aš nebijau Kajaus, o juolab Hario. – kaip tik tuo metu koridoriuje pasirodė vaikinas.

- Ką judu čia veikiat?

- Apžiūrinėju tavo prekes.

- Olivija aš viską galiu paaiškinti.

- Ne man tavo pasiaiškinimu nereikia. Judu abu pamišę. Žinai, jei nemylėčiau tavęs išdraskyčiau akis.

- Olivija...

- Jau vieną kartą per jus perėjau pragarą. Prisiekiau, kad tai nepasikartos. Džeikai parvežk mane namo. – ruošiausi eiti, bet Haris sučiupo mane už rankos.

- Olivija, kas tada įvyko daugiau nepasikartos. Dabar viskas kitaip.

- Hari nenoriu nieko girdėti. Tarp mūsų viskas baigta. – ištraukiau ranką iš jo gniužtų ir nuėjau.

Grįžus namo su niekuo nekalbėjau. Tėja buvo užsiėmusi žurnalais, o Ada neklausinėjo. Pasiėmiau butelį viskio atsisėdau terasoje ir prisidegiau cigaretę. Visai nežinojau ką darysiu toliau. Buvau tikra, kad tą verslą jie uždarė po mano pagrobimo. Žinoma niekada tiesiai to nepaklausiau.

- Pone atsiprašau, kad trukdau, bet šis tas įvyko. – pas mane atėjo Ada.

- Kas nutiko? – nepatenkinta paklausiau.