Kai aš sugrįžau

2.47

Išgėrus kavos ir pavalgius pasijutau geriau. Kira pasakė, kad galėsiu užeiti į Sofi palatą. Man labai dėl jos neramu. Einant link palatos pastebiu besiblaškantį Beną.

- Mažutę, man Džeikas pasakė, kad tu čia. Tau viskas gerai? – aš puoliau vaikinui į glėbį. Dabar man reikėjo, kad kas nors mane palaikytu.

- Man viskas gerai, bet Sofi. Kira sako, kad jai viskas bus gerai. – raminau greičiau save, nei jį.

- Ką jis jai padarė?

- Tas vaizdas visą gyvenimą įsirėš mano galvoje. Merginos kaip gyvuliai buvo laikomi narvuose. – kalbėjau Benui į krutinę. Nežinau kodėl, bet jo glėbyje jaučiausi saugi.

- Mažyte ar jis prisilietė prie tavęs? – šis klausimas pervėrė visą mano kūną.

- Taip. – vos girdimai ištariau.

- Aš jį nudėsiu. – jis atsitraukė nuo manęs, bet aš sugriebiau jo ranką.

- Prašau nepalik manęs. Jis pasakė, kad nori manęs ir tik tada paleis Sofija. Aš nenorėjau, bet nebuvo kitos išeities. – pasakiau. Jaučiau kaip mano skruostais rieda ašaros. Vaikinas ištraukia savo ranką iš mano gniaužtu ir išeina.

Susmunku ant kėdės ir tiesiog verkiu visai nesivaldau. Pati nesupratau kada Benas tapo man toks svarbus. Dabar jaučiausi tokia vieniša ir niekam nereikalinga. Jaučiausi lyg būčiau niekam tikusi. Negalėjau pakęsti pati savęs. Ką aš blogo padariau, kad likimas su manim šitaip elgiasi. Kodėl aš?

Nežinau kiek laiko taip sėdėjau, bet pasirodė Arija su Hariu. Mergina pamačiusi mane tokią priėjo ir apsikabino.

- Kas nutiko?

- Benas, mano sužadėtinis mane paliko. – pasikūkčiodama pasakiau.

- Šššš, viskas bus gerai. – ji švelniai glostė mano nugarą.

- Aš tave pasikviečiau, kad padėtum suorganizuot vestuves, bet jų nebus. – vis dar kūkčiojau.

- Jis persigalvos viskas bus gerai.

- Arija, yra dar vienas dalykas. – jau ramiau pasakiau.

- Pasakysi kodėl susitinkam ligoninei? – pasiteiravo ji.

- Nes aš radau Sofi. – kaip įmanoma ramiau pasakiau.

- Kur ji? Ar ji sveika? – ėmė panikuoti.

- Ji palatoje aš ruošiausi užeiti, bet... – nepajėgiau pabaigti sakinio.

- Eime, tu gražinai man dukrą. – ji mane apkabino ir jos skruostu nuriedėjo laimės ašara.

Užėjus vidun radom merginą prijungtą prie aparatų, o seselė keitė jos lašelinę. Arija ėmė kažko klausinėti, o aš tiesiog susmukau krėsle. Visai nesigaudžiau aplinkoje. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką.

Po kurio laiko pajaučiau kaip dvi rankos mane apkabina ir pakelia. Buvau nunešta į mašiną. Girdėjau balsus, bet nesupratau ką jie šneka. Mašina sustoja. Vėl esu pakeliama ant rankų ir nešama. Galiausiai mane padeda ant minkšto paviršiaus.

- Olivija, prašau kalbėk su manimi. – išgirstu Felisitės balsą.

- Palikit mane, prašau. Aš noriu mirti. – išžiopčiojau.

- Mieloji jis grįš ir judu susituoksit.

- Taip nebus. Niekas negali gyventi su du kart paniekinta moterimi.

- Oliv, papasakok mums kas nutiko. – paprašė Arija. Tik dabar supratau, kad kambaryje esame trys.

- Aš labai atsiprašau. Viskas prasidėjo nuo to, kad sužinojau kur yra Sofi, tad nuvažiavau į Detroitą jos susigražinti. – pradėjau pasakoti. Kalbėjau lėtai ir be jausmų papasakojau viską, net apie tą kambarį su narvais. Jaučiau kaip mano sveikas protas sugrįžta.

- Olivija tai ką padarei, kad išgelbėtum Sofi... Aš tau amžinai liksiu dėkinga. – pasakė Arija.

- Mes šeima ir aš dėl kiekvieno iš jūsų paaukočiau gyvybę. Sakykit kur Tėja?

- Ją prižiūri Ada ir Lara. Jos mano namuose. Nenorėjau, kad ji tave tokią pamatytu. – pasakė Felisitė.

- Ačiū, nežinau ar būčiau ištvėrus jei ne jūs. – už durų pasigirsta Kajau rėkimas.

- Po velniais kur ji? Aš jai visą dieną skambinu! – rėkia jis.

- Aš jį išvarysiu. – pasakė Felisitė.

- Ne lai ateina. Man jau geriau. – pasakiau ir ji išėjo. Po minutės tarp dūryje pasirodė Kajus.

- Po velniais kur tavo telefonas?!

- Turėjau reikalų. Sakyk greičiau kas nutiko. – piktai pasakiau.

- Tu rimtai? Taryba ryt mane svarstys. Jie nori pašalinti mane iš pareigų. – ėmė skųstis. Kitomis aplinkybėmis džiaugčiausi, bet dabar tiesiog negaliu.

- Ką padarei?

- Spaudoj pasirodė mano nuotraukos su tokia mergina. – mano akys iškart nuklydo link Felisitės kuriai šis faktas buvo visai ne motais.

- Vėl nenulaikei draugužio kelnėse. – pasakiau ir atsidusau. – Gerai sutvarkysiu, bet tau nepatiks. Kada ryt susirinkimas?

- Dešimtą, tu vienintelė, kuri gali mane išgelbėti.

- Būsiu, o dabar išeik. – pasakiau.

Kajui išėjus Felisitė atsisėdo ant lovos ir ėmė rėkt. Ji nieko nesako, o tiesiog rėkė.

- Kodėl jis mane vis žemina? – išsirėkus paklausė mūsų.

- Nesijaudink tai paskutinis karta. Ryt dešimtą man reikia, kad būtum susirinkime.

- Tu kažką sumastei? – nepatikliai paklausė.

- Taip, aš žinojau, kad tokia diena išauš tai buvo tik laiko klausimas. Kaip Sofi būklė?

- Jai viskas bus gerai svarbiausia, kad nėra jokių išprievartavimo ženklų. – pranešė Arija.

- O dabar tau reikia pamiegoti. – pasakė Felisitė.

- Mes abi liksim su tavim. Apsistojom gretimuose kambariuose, jei kas iškart ateisim. – dar prieš išeidamos pasakė, o aš tik linktelėjau.

Užsidarius durims nuėjau į dušą. Leidau srovei tekėti mano kūnu iki kol oda susiraukšlėjo. Išlipus apsivilkau naktinius ir atsiguliau.

Pašokau iš lovos nuo košmaro. Buvau visa šlapia. Apsidairiau, bet kambaryje tamsu. Išlipau iš lovos ir nupėdinau į vonią. Nusiprausus supratau, kad nebeužmigsiu, tad apsirengiau ir susiruošiau į darbą. Nusileidau žemyn. Laikrodis ant sienos rodė, kad dar tik septynios. Virtuvei pasitaisiau kavos ir nuėjau į terasą. Išsitraukiau ir prisidegiau cigaretę. Šaltas rudens oras greit atvėsino mano kavos puodelį ir vos baigus cigaretę turėjau grįžti vidun.

Dar buvo likusio laiko, tad nuėjau į kabinetą ir prisijungiau prie darbinio serverio. Pirmiausiai pastebėjau, kad Jim laimėjo bylą. Labai juo didžiavausi. Smarkiai buvau apleidus darbus, tad teko nemažai pasivyti. Dirbau iki kol Felisitė pasirodė tarpduryje.

- Štai kur tu. Mes velniškai persigandome.

- Aš dirbu ir tikrai nebesiruošiu žudytis. Man viskas gerai.

- Mums jau metas važiuoti, nes Kajus tave nudės. – pakėliau akis į laikrodį rodė devynias.

- Gerai važiuojam. Laukia sunki diena.