Kai aš sugrįžau

2.40

Nuėjau į virtuvę pasitaisyti kavos. Su puodeliu nuėjau į šalia esantį balkoną ir prisidegiau cigaretę. Ši diena bus sunki. Turiu nuspręsti kaip gyventi toliau. Cigaretė pasibaigė per greit, tad prisidegiau antrą.

- Tikėjausi, kad jūs čia. – pasakė iš niekur išdygęs Džeikas.

- Atvežei ką persirengti?

- Taip palikau jūsų kabinete.

- Puiku, o kaip dėl to kito dalyko?

- Suderinau. Po susitikimo su ponia Ruso, važiuosime ten.

- Na ką pradėkim. Einu persirengti po dešimties minučių ateisiu prie mašinos.

Susiruošiau per dešimt minučių ir po pusvalandžio jau buvau Ruso viešbučio restorane. Felisitės dar nebuvo, bet pamačiau kai ką pažystamo.

- Pone Miurėjau, malonu jus matyti. – pasisveikinau su Beno tėvu.

- Olivija mes tapsime giminėmis tad gali mane vadinti Naidželu. – jis parodo į vietą priešais leisdamas suprasti, kad galiu prisėsti.

- Žinot, noriu atsiprašyti už vakarykšti spektaklį. – pasakiau atsisėdusi.

- Tu labai gera aktorė beveik patikėjau. Džiaugiuosi, kad priėmei mano pasiūlymą.

- Ne. Aš noriu persiderėti dėl sąlygų.

- Tau neužtenka, kad dovanosiu brolio skolą?

- Noriu, kad jūs tą skolą man padovanotumėte. Tai yra, kad visos teisės pereitu man.

- Nori pati šantažuoti savo brolį. Aš priblokštas, bet tikrai tam neprieštarausiu.

- Puiku paruošiu dokumentus. – pasakiau ir atsistojau pamačiusi, kad atėjo Felisitė.

- Tu tikra Ruso. – mestelėjo.

- Buvo malonu paplepėti. – pasakiau ir nuėjau prie svainės.

Mudvi palydėjo iki staliuko. Tylomis užsisakėme pusryčius.

- Tavo skambutis buvo netikėtas. – pokalbį pradėjo Felisitė.

- Na mudvi senai nesimatėme. Norėjau susitikti išsiaiškinti kaip tu.

- Haris man papasakojo kas vakar įvyko. Sveikinu, nors slapta vis dar tikėjau, kad judu su Hariu būsit drauge, bet matyt taip lėmė likimas.

- Ne likimas, o Kajus mus išskyrė.

- Ką tuo nori pasakyti? – sutriko.

- Jis sukūrė tokias sąlygas, kad mudu išsiskirtumėme.

- Tikrai?

- Nevaidink nustebusios. Žinau, kad ir tau jis iškrėtė ne vieną pokštą. Kodėl tu vis dar su juo? – nuoširdžiai paklausiau.

- Nes kažkada jį mylėjau. Kai mes susipažinome jis buvo visai kitos. Mudu kartu bandėm užkariauti pasaulį, net pati nežinau kas nutiko. Kažkuriuo metu buvau pastatyta į antrą planą. Greičiausiai dėl to, kad negalėjau duoti to ko labiausiai trokšta. Jis buvo geras tėvas, bet jaučiau, kad širdyje manęs nekenčia dėl to, kad nepadovanojau jam vaiko.

- Manai, kad tai vienintelė priežastis, kodėl jis toks? Aš niekaip negaliu suvokti kaip jis galėjo taip pasielgti su manimi ir Hariu. Manau, kad yra kažkas daugiau nei neišpildyti tėviški lūkesčiai.

- Jis bijo.

- Ko? Manęs?

- Taip tu gali iš jo viską atimti. Jei tu pagimdysi vaiką viskas po Rebekos mirties atiteks tau.