Kai aš sugrįžau

2.46

Atsidūrus kabinete vaikinas įpylė dvi taures viskio.

- Prisėsk ir pasakok kokiu reikalu tu čia. – aš klestelėjau ant sofos.

- Nepatinka, kad užsukau? – sarkastiškai paklausiau.

- Na kai užsuki taip apsirengus. Gal vis dėlto mesk tu tą Beną ir mudu galėsim pažaisti.

- Koks tu savanaudis. Be to aš tau jau sakiau, kad man jis reikalingas.

- Tai kodėl lėlyte tu čia? – paklausė atsisėdęs šalia manęs.

- Tu turi kai ką kas priklauso man ir aš noriu tai atgauti. – pasakiau.

- Taigi vis dėl to ne darbo ieškai.

- Ne man labai patinka dabartinis.

- Esu tikras tu gera teisininkė. Tai sakyk ką aš turiu tokio ko prireikė pačiai Olivijai Ruso.

- O tu pasidomėjai manimi. Tu turi merginą vardu Sofija.

- Taip ji Italė. Kaip ji susijusi su tavimi?

- Ne tavo reikalas. Kiek nori, kad gražintum ją man? – paklausiau labai rimtai.

- Man tavo pinigų nereikia.

- Tai ko tu nori? – nepatenkinta paklausiau.

- Tavęs. Niekad gyvenime nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu.

- Ir manai, kad geriausia ką galiu duoti yra mano kūnas. Koks tu trumparegis. Turi visą viešnamį, o vis dar esi nepatenkintas.

- Taip turiu, bet jos visos kekšės, o tu ne, tad man reikia tavęs.

- Vat būtent. Aš ne kekšė, tad tikrai su tavim nemiegosiu.

- Galėsi ir nemiegoti tik pasimylėti.

Maiklas pasilenkė arčiau manęs ir pabučiavo. Ne iš kart, bet atsakiau į jo bučinį. Supratau, kad tai vienintelė mano proga. Visai nesijaučiau pasitikinti savimi, bet žinojau, kad tai vienintelis būdas. Maiklas ėmė nusirenginėti. Mano suknelė buvo tokia trumpa, kad užteko tik ją kilstelėti. Mano kelnaitės dingo akimirksniu ir vaikinas pasinėrė į mane.

Visą laiką kol mylėjomės prisiminiau tą įvykį prieš penkerius metus. Dabar jaučiausi lygiai taip pat kaip ir tada. Jaučiausi šlykšti pati sau. Vienintelis skirtumas, kad dabar neverkiau nešaukiau, o vaikinau, kad patinka. Žinojau kodėl tai darau ir nesiruošiau pasiduoti.

Baigus abu sunkiai kvėpavome. Jis dar kartą grubiai mane pabučiavo. Troškau, kad šitai baigtus, bet vaidinau toliau.

- Tu nuostabi. – pasakė.

- Tu nė pusės nežinai. – atkirtau ir ėmiau ieškoti savo kelnaičių.

- Mielai sužinočiau viską, bet tu įsikabinus to kvailio.

- Aš įvykdžiau savo sandėrio dalį. Dabar tavo eilė. – priminiau jam.

- Tik leisk apsirengti. – pasakė sagstydamasis marškinius.

Aš įsipyliau dar vieną taurę viskio ir išgėriau. Maiklas galiausiai baigė rengtis ir mes išėjome. Vaikinas nusivedė mane klaidžiais koridoriais. Galiausiai ėmėme leistis į rūsį. Sustojome prie grotų. Maklas jas atrakino ir praleido mane pirmą. Praėjus pamačiau daug narvų su merginomis. Vis dairiausi ir ieškojau Sofi. Mergina buvo viename iš paskutinių narvų. Vos atrakinus ištraukiau ją, bet Sofija vos pastovėjo ant kojų.