Kai aš sugrįžau

2.26

- Rebeka? – pakėlęs akis į mane jis sutrinka.

- Aš Olivija, Rebeka yra mano motina. – prisistačiau.

- Tu labai į ją panaši nors ir blondinė. Na bent į tą Rebeką kurią prisimenu. Praėjo daug metų po mūsų paskutinio susitikimo.

- Gerai, užteks ne prisiminimais susitikom dalintis. – įsikišo Haris.

- Kas šias kvailys? – paklausė manęs.

- Brolio dešinioji ranka nekreipk dėmesio.

- Eime pasivaikščiokime ir pasikalbėsime. – pasiūlo.

- Žinomą.

- Ką darai? – sučiumpa mane už rankos Haris.

- Pasikliauk manim. Lai vyrai lieka čia, o tu sek paskui, bet laikykis atstumo.

- Oliv aš..

- Tu man prižadėjai. – primenu jam.

- Eini? – nekantraudamas paklausia Dimitrijus.

- Taip, - pasakau ir nueinu link jo.

- Žinai tu į motiną panaši ne tik išvaizda. Jai irgi niekas negalėjo nurodinėti. Karta mėginau tad ji pabėgo.

- Aš moku savimi pasirūpinti.

- Net neabejoju. Gal nori? – atkiša jis man pakelį cigarečių.

- Stengiuosi mesti, bet vieną paimsiu. – pasakau ir paimu cigaretę, o Dimitrijus ją pridega. Vėliau ir sau.

- Pakalbėkim apie reikalus. Žinau, kad Kajui reikia mano pagalbos. Po to kai Rebeka perėmė baltuosius rūmus jis tapo dar atsargesnis. – mudu lėtai nužingsniavom miško takeliu.

- Mano brolis nelinkęs dirbti su bet kuo. Jis tikras, kad tu neišduosi.

- Tu teisi ištikimybė šias laikais retas dalykas. Visi vieni kitus parduoda už kelis grašius.

- Todėl mus ir reikia tavęs.

- Žinai tai skamba keistai iš tavo lūpų.

- Suprantu, kad mieliau kalbėtum su Kajumi, bet čia esu aš, nes jam rūpi. Manai, kad jis leistu man važiuoti į susitikimą, jei tai nebūtu būtina?

- Esmė ne tame, kad tu čia. Esmė, kad jo nėra.

- Jis Italijoje turi kritini atveja.

- Vėl traukia tą mergysčią. Ką dabar ji iškrėtė?

- Apie ką tu kalbi? – aš sustoju ir atsisuku į jį.

- Kajus pas tą Rebekos pavainikę. Ji pastoviai prisidirba ir brolis ją vaduoja.

- Ne apie tai dabar kalba. – numetu ant žemės cigaretę ir sutrypiu.

- Tu nežinojai. Matyt ne taip jau ir smarkiai brolis tavim pasitiki.

- Ką tuo nori pasakyti?

- Kad aš dirbsiu tik su tuo kuo pasitikiu ir kas turi valdžią. Tavimi pasitikiu, bet tu neturi valdžios. Tu nesi galinga.

- Kaip man įrodyti priešingai?

- Sudarykim sandėrį. Aš tau atiduodu ginklus tu man surenki pinigus. Penkis milijonus per dvi dienas. Jei tai padarysi toliau dirbsime kartu.

- Sutarta. – pasakau ir ištiesiu ranką.

- Su tavim bus malonu dirbti. – jis paspaudžia mano ranką taip užtvirtindamas sandėrį.

Prie mašinos grįžtu visa perpykusi. Jaučiu kaip mano venos pulsuoja. Haris bando manęs kažko klausti, bet aš negirdžiu. Stengiuosi nusiraminti. Girdžiu kaip išvažiuoja mašinos. Jaučiu į mane susmigusius žvilgsnius.

- Oliv, viskas gerai. – Haris padeda ranką man ant peties.

- Tu dar drįsti klausti? Judu mane apgavote! Nusiuntėte vilkui į nasrus tik su puse informacijos? Kas su jumis negerai? Jei manimi nepasitikite taip ir sakykite, nereikia man dumti akių.

- Kas ten nutiko?

- Kodėl čia nėra Kajaus? Ką jis veikia Italijoje? Jūs manote aš kvaila? O gal tiesiog norit, kad susimaučiau? – visai nesivaldžiau.

- Oliv važiuojam grįšim į būstinę ir pasikalbėsim.

- Aš su tavim niekur nevažiuosiu. Tu, - parodau į vieną apsauginių. – parveši mane namo.

- Olivija, elkis protingai.

- Tu geriau pradėk rinkti pinigus, nes per dvi dienas turi surinkti penkis milijonus. – perspėjus ir nueinu link mašinos. Vaikinas į kurį parodžiau sėda už vairo ir mes išvažiuojam.

Mašinoje tvyro nejauki tyla, bet aš susitelkiu į savo mintis. Kodėl jie man meluoja? Ką aš padariau, kad jie manimi nepasitiki. Aš jiems viską papasakojau, kad ir kaip sunku man tai buvo.

Mane paleidžia prie namų ir aš nieko nelaukus nueinu vidun. Vos įėjus mane užpuola Tėja.

- Mama, mane kviecia į gimtadieni dlauges ar galiu? – be jokių įžangų pradeda mergaitė.

- Žinoma, tik reikia nupirkti dovaną. Kada jis vyks?

- Pentadieni. – džiugiai ištarė.

- Gerai, aš rytoj nupirksiu dovaną.

- Aš einu išsirinksiu suknele. – pasakė ir nubėgo į savo kambarį.

Nuėjau į miegamąjį. Ruošiausi persirengti, kai supratau, kad vis dar turiu ginklą. Išsiėmiau jį ir įdėjau į sieninį seifą. Visai nenoriu, kad Tėja rastu ginklą.

Nusimetu rūbus ir apsivelku sportinę aprangą. Vis dar buvau susiutusi ant viso pasaulio tad nusileidžiu į sporto salę. Įsijungiu muziką ir užlipu ant bėgtakio. Visai išjungiu smegenis.

Man baigiant apšilimą kažkas išjungia muziką. Atsisuku ir prieš mane stovi Haris.

- Galim pasikalbėti?

- Ne, aš viską pasakiau.

- Olivija, viskas ne taip kaip galvoji. Kajus pasitiki tavimi, bet tai Arijos paslaptis ne jo.

- Gerai tiek to. Kada bus pinigai?

- Per pora dienų surinksime. Tau nereikia dėl nieko jaudintis.

- Dar ir kaip reikia. Geriau sakyk ko tau čia, nes aš noriu tęsti mankštą.

- Tai gal pasimankštinkime kartu? – pasiūlo.

- Na jau ne. – atrėžiau, bet Haris prieina ir pabučiuoja mane. – leisk aš palysiu po dušu, o tu pažiūrėk ar jau paruošta vakarienė.

- Bet man irgi reiktu nusiprausti. – pasako šelmiškai, bet pamatęs piktą mano žvilgsnį išėjo.

Nieko nelaukusi užlipau į viršų ir palindau po dušu. Baigusi apsirengiau džinsais ir marškinėliais ir nusileidau žemyn. Valgomajame radau aplink stalą lakstančius Hari ir Tėją.

- Aš vis tiek tave pagausiu ir užkutensiu. – pasakė Haris.

- Nepagausi, - atnirto mergaitė ir visu greičiu atlėkė prie manęs ir pasislėpė.

- Taip nesąžininga. – kaip mažas vaikas suzyzė Haris, o Tėja tiesiog iškiša liežuvį.

- Na gerai, judu baigiate ir sėdate prie stalo.

- Ei pralinksmėk. – prie manęs prieina Haris ir apkabina.

- Pavalgykime, o paskui galėsite išsidirbinėti.

- Kas tau yra?

- Aš pavargusi, bet turiu daug darbo. – pasakau nors tai ir netiesa.

Mes susėdome prie stalo. Ada patiekė vakarienę. Baigus valgyti Lėja nuėjo į savo kambarį, o aš patraukiau į miegamąjį. Buvau išsekusi. Persirengiau į naktinius ir kritau į lovą.