Kai aš sugrįžau

2.23

Visai nenorėjau su niekuo kalbėti, tad užlipau į viršų ir nuėjau į vieną iš svečių miegamųjų. Atsiguliau ant lovos ir susiriečiau į kamuoliuką. Taip pragulėjau visą naktį, apgaubta tik jo iškvėpinto megztinio. Ryte mane pažadino Linda.

- Mieloji, tau reikia keltis po poros valandų turime būti teisme.

- Man reikia kažkuo persirengti.

- Felisitė tuo pasirūpino. Ant kėdės rasi visus reikalingus daiktus.

- Gerai nusileisiu po pusvalandžio. – paskiau ir pačiupusi maišelį nuo kėdės nuėjau į vonią.

Dušas mane atgaivino ir privertė pamiršti vakarykščius įvykius. Greitai susiruošiu ir nusileidžiu žemyn. Visus randu valgomajame pusryčiaujančius.

- Ko norėsite pusryčiams ponia? – paklausia tarnaitė.

- Man tik kavos su pienu. – pasakau pajutusi kaip susisuka skrandis vien nuo maisto kvapo.

- Nerviniesi? – paklausia Linda.

- Labai, esu laimėjus daug sudėtingesnių bylų, bet ši asmeniška.

- Viskas bus gerai, visos aplinkybės palankios mums. – ramino mane Linda.

- Mamyte ar galiu siandien likti cia. Teta Felisite nupilko man nauja zaidima. -paklausė Tėja.

- Lai lieka, niekam nereikia, kad ji būtu teisme. – paragino mane Linda.

- Jei netrukdysi Felisitei gali likti. – tariau.

- Tai žinoma, lai lieka. Man bus linksmiau.

- Šiandien važiuosime trise. – pranešė Kajus.

- Nebus apsaugos? - pasirodo tarnaitė su kavos puodeliu ir jį atidavus išeina.

- Ne kuo mažiau žmonių tuo nepastebimesni būsime.

- Gal tada geriau ir tau nevažiuoti. – įsikiša Haris.

- Nepavydėk, - net pati nepastebiu kaip burbteliu, o visi atsisuka į mane. – aš tik garsiai pasakiau, ką visi pagalvojot.

- Aš niekam nepavydžiu. – burbteli Haris, o Felisitė nusijuokia.

- Užteks. Važiuosim trise. Man reikia, kad Kajus mane palaikytu. – pasakiau ir pakilau nuo stalo. Pasiėmiau kavos puodelį ir nuėjau į terasą.

Nors dabar rugsėjo pabaiga, bet vis dar gana šilta. Prasidedu kavos puodeli ant suoliuko ir prisidegu cigaretę. Pastaruoju metu ėmiau gana dažnai rūkyti. Po teismo reiks mesti.

- Taip ir maniau, kad tu čia. – pasako iš niekur atsiradęs Haris.

- Man reikia nusiraminti prieš teismą.

- Viskas bus gerai. – ramina mane pačia banaliausia fraze.

- Man reikia paslaugos.

- Kokios?

- Paskambink savo mamai ir pasakyk, kad aš tai padarysiu. Ji žinos apie ką eina kalba.

- Gerai, bet po visko nueisi su manimi išgerti.

- Gal geriau pakviesk vakarienės? Nes su tavim tikrai negersiu.

- Bijai, kad baigsis kaip aną kartą? – paklausia šelmiškai.

- Aš tikrai nenusiteikus dabar apie tai kalbėti. – aš užgesinu cigaretę.

- Nepyk, aš tik noriu praleisti laiko su tavimi.

- Tu nesupranti, čia atvykusi aš praradau save. Kai gyvenau Čikagoje buvau stipri savimi pasitikinti moteris, o dabar esu vieniša mama su nauju verslu. Aš nebejaučiu žemės po kojomis nesu tikra, kad galiu apginti save ir savo šeimą.

- Jei nori, aš galiu tave išmokyti apsiginti.

- Ne neoriu tavęs varginti.

- Man nesvarbu, ką mes veiksime tik noriu būti su tavim.

- Žinai, kad aš negaliu atsakyti tuo pačiu.

- Aš lauksiu kiek reikės. – šie žodžiai sukirbina kažką mano viduje.

- Man jau metas važiuoti. – pasakau ir atsitraukiu bijodama iškrėsti ką nors kvailo.

- Sėkmes, - palinki ir priėjęs artyn pabučiuoja į kaktą.

Nieko nelaukiu tiesiog išeinu. Jaučiu kaip visas mano kūnas dreba. Pereinu namą ir išeinu į priekinį kiemą. Ten manęs jau laukia Linda ir Kajus.

- Važiuokim. – teištaria Kajus ir mes įsėdame į mašiną.

Važiuojame tylomis. Sustojame prie teismo rūmų. Vos mums išlipus mus apsupa žurnalistai. Nieko jiems nesakau. Kajus paima mane už rankos ir padeda prasibrauti link įėjimo.

Tik įėjus vidun vėl imu kvėpuoti. Kajus mane toliau veda iki teismo salės, nes pati dar nelabai orientuojuosi aplinkoje. Priėjus salės duris galiausiai susitvardau ir suimi save į rankas. Jau pati įeinu į salę ir atsisėdu ten pat kur vakar. Po kelių minučių ieina teisėjas mes visi atsistojame.

- Sėskit. Žinot niekad nemėgau skyrybų bylų. Jos visada labai neaiškios. Abu sutuoktiniai nori kuo daugiau, o svarbiausiai tempia laikus link savęs. Moterys reikalauja alimentų vyrai skundžiasi, kad liks pliki basi. Šios skyrybos daug paprastesnės. Čia viskas aišku. Greičiausiai būčiau pasakęs savo nuosprendį vakar, bet pas mane ant stalo atsidūrė dvi psichologės ataskaitos su visiškai skirtingomis rekomendacijomis. Prieš teismą išsiaiškinau kuri tikra ir tai mane dar labiau nuliūdino. Taigi skelbiu, kad Tėja Blek lieka gyventi su savo motina, ponas Blekas neturi jokių teisių į mergaitę. Taip pat kreipsiuosi į jūsų valdžią dėl etikos pažeidimų. Pasirašytus skyrybų dokumentus galite paimti pas mano sekretorę. – pasako ir trinkteli plaktuku. Aš net pašoku iš džiaugsmo.

- Kalę tu dar atsiimsi. – surinka Trojus iš kitos salės pusės ir puola link manęs, bet jį sučiumpa pareigūnas.

- Tu manęs daugiau nepaliesi. – pasakau ir drąsiai pakelta galva išeinu ir salės.

- Mes laimėjom! – suriko patenkinta Linda.

- Taip, nesitikėjau, kad viskas taip greitai baigsis.

- Na byla buvo labai paprasta.

- Tu teisi, eime pasiimsiu dokumentus. Dar noriu pateikti prašymą dėl pavardės pakeitimo.

- Susigražinsi mergautinę pavardę? – nustebo Linda.

- Ne susigražinsiu savo tikrąją tapatybę. Tapsiu Olivija Ruso.

- Sese, tu esi tikra, kad tai gera mintis? – tik dabar pastebėjau, kad Kajus stovi šalia.

- Aš jau nusprendžiau.

Nueiname pas sekretorę ir aš dar gerą valandą užtrunku kol užpildau visus popierius, dėl pavardės pakeitimo sau ir dukrai. Galiausiai kai baigiau nusileidome žemyn. Kajus norėjo vėl išeiti pro šonines duris, bet aš nesutikau. Mes drąsiai išėjome pro pagrindinį išėjimą ir mus apsupo žurnalistai. Kajus jau ruošėsi mane temti, bet aš jį sulaikiau.

- Žinau, kad jums kyla daug klausimu, skaičiau keletą straipsnių apie save ir Kajų. Dauguma jų buvo juokingi. Mes nesame meilužiai ir aš išsiskyriau, ne dėl to, kad susiviliojau Kajaus milijonais.

- Kas judu sieja? – paklausė žurnalistė.

- Aš esu Olivija Ruso. Prieš daug metų mirusi prezidentės dukra. Vos gimusią mane pagrobė mano pačios tėvas, o mamai buvo parodytas kito vaiko lavonas. Ji nieko nežinojo. Tik visai nesenai išsiaiškinau kas esu ištiktųjų. – po šių žodžiu pasipylė daugybe klausimų, daugumos jų negirdėjau. Mane akino fotografų blykstės.

- Ką planuojate veikti dabar?

- Auginsiu dukrą ir užsiimsiu teise. Daugiau nekomentuosiu. – pasakiau ir nusitempiau Kajų.