Kai aš sugrįžau

2.31

Olivijos pozicija:

Rytą pabudau ant svetainės grindų. Pakėlus galvą pamačiau Kajų miegantį ant sofos. Vakar mes padauginom, bet pažinau Kajų visai kitokį. Labai norėčiau , kad tokių vakarų būtų daugiau. Mudu daug artimesni nei buvom iki tol. Dabar jaučiu, kad mudu esam šeima.

Visi sentimentai išgaravo kai bandžiau atsistoti. Staigiai galvą pervėrė stiprus skausmas, o kambarys ėmė suktis. Sukaupiau visas jėgas ir atsistoja. Kažkaip nusigavusi iki pirmos sienos pasiremdama nuėjau į tualetą. Ten truputi atlikusi rytinius reikalus pasiryžau lipti į savo kambarį. Jau senai neturėjau tokio sunkaus iššūkio, bet galiausiai aš užlipau ir pasiekiau kambarį. Pirmiausiai nusimečiau rūbus ir palindau po dušu. Iš ten išjau visai kitas žmogus. Nors galva vis dar plyšo, bet kambarys jau nebejudėjo.

Sutelkusi paskutinius jėgos likučiu apsirengiu ir nusileidžiu žemyn į virtuvę.

- Labas rytas ponia. – pasisveikina Ada.

- Gal gali tyliau? Man baisiai plyštą galva. Duok kokią tabletę. – aš atsisėdu ant kėdės prie baro.

- Išgerkit pagėrės. – padėjo ji prieš mane tabletę su vandeniu.

- Kajus atsikėlė? – paklausiau.

- Taip, jis prausiasi ir atrodo dar blogiau nei jūs.

- Menka paguoda. Kas pusryčiams?

- Kepu blynu. Kajus irgi juos mėgsta.

- Olivija, nutildyk savo telefoną. – pasako iš kažkur atsiradęs Kajus ir paduoda man telefoną.

- Klausau, atsiliepiu.

- Pagaliau atsiliepėte. Čia Lili mama. Tėjai įkando bitė ir ją ištiko anafilaksinis šokas.

- Ką kur dabar Tėja?

- Mes greitojoje važiuojam į artimiausią ligoninę.

- Tuoj būsiu. – padėjau ragelį.

- Kas nutiko?

- Tėja, man reikia važiuoti. Ada lai paruošia mašiną aš negaliu vairuoti. – aš nieko nelaukusi nulėkiau į savo kambarį.

Apsiaviau batus ir pasiėmiau rankinę. Nusileidus apsivilkau paltą ir išėjau. Prie mašinos manęs laukė Kajus.

- Olivija kas nutiko?

- Tėja ligoninėje. Man reikia važiuoti.

- Aš važiuosiu su tavimi. – mudu įsėdame į galą.

- Jei Tėjai kas nutiks...

- Viskas bus gerai. jei nori paskambinsiu Kirai ir Tėja perkelsim į jos kliniką.

- Gerai – te sugebėjau ištarti.

Vos sustojus prie ligoninės nubėgau vidun. Ligoninė buvo didelė. Prieinu prie registratūros stalo.

- Čia turėjo atvežti mano dukrą Tėją Ruso.

- Tuoj patikrinsiu. – ramiai atsakė. – ji ketvirtam aukšte 429 palatoje.

Vos sugebėjau sulaukti lifto. Per tą laiką mane pasivijo Kajus. Mudu pakilome į viršų. Prie palatos sėdėjo moteris kurią mačiau vakar palikdama Tėją. Pamačius mane ji atsistoja ir prieina.

- Aš nežinojau. – aš buvau susiutusi ant jos ir viso pasaulio.

- Viskas gerai. Kur Tėja? – vos tvardydamasi paklausiu.

- Palatoje, bet prie jos gydytojas.

- Olivija, eik vidun aš susitarsiu dėl perkėlimo. – matydamas, kad aš sunkiai valdausi situaciją į savo rankas perima Kajus.

Nieko nesakau tiesiog nueinu vidun.

- Jums čia negalima. – man dar nespėjus užeiti pasakė sesutė.

- Čia mano duktė. Kaip ji?

- Dabar jau viskas gerai, bet sąmonės dar neatgavo. Suleidome vaistų, kad miegotu, bent kelias valandas kol atslūgs tinimas. – pasakė gydytojas.

- Galiu su ja pabūti.

- Žinoma mes jau baigėm. – pasakė gydytojas ir kartu su sesute išėjo.

Atsisėdau ant kėdės šalia lovos. Tėja atrodė klaikiai. Jos veidas buvo sutinęs, o orą į plaučius pumpavo aparatai. Nelabai žinojau apie alergijas, bet atrodė, kad čia kažkas blogiau.

Po kažkiek vaiko pasirodė Kajus.

- Kaip ji? – iškart paklausia.

- Sako, kad gerai, bet aš vis tiek nerimauju.

- Viskas bus gerai. Po valandos atvažiuos greitoji iš Kiros klinikos ir Tėją perkelsim.

- Ačiū, kad esi čia su manimi. Nežinočiau ką daryti be tavęs.

- Olivija tu mano sesuo aš visad tau padėsiu. Yra dar vienas dalykas. Skambino Haris.

- Ką jam pasakei? – sutrikau.

- Viską. Jis jau atvažiuoja.

- Nereikėjo, aš pastaruoju metu elgiausi ne labai draugiškai.

- Bus proga atsiprašyti. – kaip tik tuo metu į palatą įeina Haris nešinas trimis kavos puodeliais ir maišeliu iš mano mėgstamos kepyklėlės.

- Sveiki, atnešiau kavos ir kruasanų. Ada sakė, kad nepusryčiavot. – vaikinas stengėsi elgtis draugiškai, bet patalpoj tvyrojo nejauki įtampa.

- Ačiū, bet man užteks kavos. – pasakiau.

- Tau reikia pavalgyti. – pasako Haris.

- Jis teisus. Negali savęs alinti. – pritaria Kajus.

- Du prieš vieną gerai duokit vieną kruasaną. - paimu kavą ir bandelę.

Stoja nejauki tyla. Aš susikoncentruoju į maistą. Po kurio laiko vaikinai išeina ir pasirodo jau kartu su paramedikai, kurie turi parvežti Tėja. Aš visą laiką tarsi transo būsenos. Net nesupratau kaip atsidūrėme Kiros klinikoje. Tėją išvežė tyrimams, o aš likau laukiamajame. Su manim buvo Haris, nes Kajui teko išvažiuoti pasiimti Felisitės.

Pakaliau pasirodo Kira.

- Kaip mano mergaitė? – vos tvardydamasi paklausiau.

- Pradinė diagnozė buvo klaidinga. Tėja apalpo ne nuo įkandimo, jai įkando jau apalpus ir viską pablogino. – miglotai kalbėjo.

- Tai kas jai?

- Nesu tikra. Mes atliekame tyrimus. Tai gali užtrukti. Ji čia praleis visą savaitgalį. Jei viskas bus gerai pirmadienį ją pažadinsime.

- Aš nieko nesuprantu.

- Tėja serga. Greičiausiai sunkiai tik mes nerandame ligos, bet aš padarysiu viską, kad išsiaiškintumėme kas jai.

- Kuo gali padėti?

- Važiuok namo ir pailsėk. Kai ji pabus turėsi būti stipri.

- Aš negali jos palikti.

- Čia tu nieko nepadarysi. – tikino mane Kira.

- Aš tave parvešiu. – pasakė Haris.

- Ne. Duok man mašinos raktelis – paliepiau.

- Tokios būklės tu nevairuosi.

- Duok man raktelius arba išsikviesiu taksi. – jis nepatenkintas galiausiai man padavė. – Jei nori gali važiuoti su manimi.

Aš nuėjau link mašinos, o Haris iš paskos. Vos spėjus jam įlipti užvedžiau mašina ir nuvažiavau. Esu tikra, kad važiavau per greit, bet man nerūpėjo. Žinojau savo tikslą. Kai sustojome Haris sutriko, bet neklausinėjo tik sekė iš paskos. Nupirkau mums bilietus. Praėjus kontrolę dar padariau kelis skambučius ir mes išskridom.