Kai aš sugrįžau

2.39

Puikiai supratau, kad kažkas ne taip. Buvau visiškai tikra, kad Benas nėra pametęs dėl manęs galvos. Na bent ne taip kaip vaizduoja. Niekaip nesupratau kam manęs reikia. Kodėl aš patraukiau Miurėjau dėmesį?

- Tikėjausi jus čia rasti. – pakėlus galvą pamačiau Džeiką.

- Ką sužinojai?

- Jo kambaryje nieko neradau, kas keltu įtarimą, bet padėjau blakę. Vos grįžęs jis skambino tėvui. Manau tau reiktu išgirsti. – jis man padavė įrašą.

- Dar kas nors?

- Aš sekiau Beno tėvą. Po susitikimo su sūnumi jis patraukė į miestą ir susitiko su... Štai nuotraukos. Yra ir garso įrašas iškart po Beno pokalbio su tėvu. – aš paėmiau nuotraukas.

Užsidėjau ausinuką ir perklausiau abu įrašus. Tai viską sustatė į savas vietas. Dabar viskas pasidarė taip aišku.

- Niekas negali sužinoti, kad aš žinau. Jei jie gali vaidinti, vaidinsiu ir aš. – pasakiau ir užgesinusi cigaretę grįžau į kambarį.

Užlipau į viršų ir persirengiau vakarienei. Susiradau raudoną aptemtą suknelę, juodus aukštakulnius ir pasileidau plaukus. Atrodžiau gundančiai. Mintyse greit pakartojau šiandienos planą ir nusileidau žemyn. Pasigirdo pirmas skambutis į duris ir čia pasirodė Kira.

- Sese, nuostabiai atrodai. Gal pagaliau pasakysi kokia proga?

- Kai susirinks visi. Nenoriu gadinti staigmenos. – iškart vėl suskambo durų skambutis ir pro jas įžengė Kajus ir Haris.

- Na jau visi. – nekantravo Kira.

- Ne eikit į svetainę, tuoj atvyks paskutiniai svečiai.

- Maniau čia šeimos vakarienė. – nepatenkintas tarė Kajus.

- Taip ir yra. Į svetainę. – priminiau ir visi nepatenkinti nuėjo.

Pagaliau vėl pasigirdo beldimas. Už jų stovėjo Benas su tėvu.

- Džiugu, kad atvykot pone. – pasakiau ir nusišypsojau.

- Visada norėjau apsilankyti Ruso rezidencijoje.

- Eime, jau visi susirinko. – aš nuėjau pirma. Vos įžengus į svetainę visi sužiuro į mus.

- Ką jie čia veikia? – savo nepasitenkinimą vėl reiškė Kajus.

- Aš čia jus sukviečiau dėl vienos labai svarbios priežasties. – Benas paėmė mano kairią ranką. – mudu susižadėjome. – pranešiau ir nusišypsojus pažiūrėjau į vaikiną.

- Sveikinu, - pasakė ponas Miurėjus.

- Čia pokštas? – piktai paklausė Haris.

- Tu neturi žodžio teisės.

- Sveikinu, - pagaliau atgavusi amą pasakė Kira ir priėjus apkabino.

- To nebus. – piktai pasakė Kajus.

- Bus tai mano gyvenimas, o tu turėtum džiaugtis.

- Kuo jis geresnis? – vos besitvardydamas paklausė Haris.

- Jis neužpuolė manęs ir aš žinau kas jis. Kas esi tu jau senai nesuprantu. – pasakiau ir pajutau Beno rankas ant savo liemens.

- Tu jį apkūlei? – nustebusi paklausė Kira.

- Tikrai taip. Mielai tai pakartočiau.

- Olivija aš tik manau, kad tai labai skubotą. – bandė ramiai dėstyti mintis Kajus.