Kai aš sugrįžau

2.61

Pabudau ryte su plyštančia galva. Apgraibomis pačiupinėjau kitą pusę, bet ten buvo tuščia. Sunkiai išlipau iš lovos iš nuėjau į dušą. Atsukau vandenį ir tiesiog stovėjau. Praėjo pusvalandis kol pagaliau galėjau išeiti. Apsivilkau chalatą ir nusilaidau žemyn.

Virtuvėje sukosi tarnaitė. Ji man padavė stiklinę vandens ir tabletę. Atsisėdau prie stalo. Mergina nieko neklausinėjusi atnešė man kavos. prisiminiau, kad prižadėjau mesti rūkyti, tad išgėriau kavą prie stalo. Jau ruošiausi eiti, kai pasirodė Džeikas.

- Labas rytas, panele.

- Tiesiog sakyk kas nutiko mane kankina pagirios.

- Ponia Kara nori su jumis papietauti.

- Kada?

- Po valandos.

- Gerai aš susiruošiu, o tu paruošk mašiną. – atsakau ir pakylu nuo stalo.

Lėtai pakylu į viršų. Spintoje susirandu kelnes ir megztuką. Perbraukiau kelis kartus šepečiu per plaukus ir išėjau. Nuėjau tiesiai prie mašinos. Džeikas man atidarė dureles ir aš įsėdau. Jaučiausi kaip ne sava. Net nepajutau kaip atvažiavome. Vos užėjus mane palydi iki staliuko. Prie jo jau sėdėjo Kara.

- Labas rytas, kaip laikaisi?

- Labas, aš gyva. Vakar truputi padauginau. Pagaliau atsirado proga švęsti.

- Viskas praėjo gerai?

- Taip, bent jau manau, kad nuraminau visus. Niekad negali žinoti ką galvoja tie bepročiai.

- Kaip iš tikrųjų laikaisi? – paklausė Kara.

- Galėtu būti ir geriau. Dabar po truputi viskas dėliojasi į vietas. Liko tik teismas. Dabar viskas rodo, kad laimėsim, bet geriausiai būtu, kad byla nepasiektu teismo.

- Apie tai ir norėjau pasikalbėti. Kaip tai įvyko? Tavo brolis ir Haris suimti? Po velniais kur paliko atsargumas?

- Nuo kada tau tai rūpi? Tu pasitraukei labai senai ir apskritai nebuvai viso šito dalimi.

- Man skambino Rebeka. Ji negali pati atvažiuoti. Tu supranti kokį pavojų jai sukėlei? – pasakė pakeltu tonu.

- Aš žinau ką darau ir man nereikia, kad kas aiškintu. – piktai atkirtau.

- Aš jaudinuosi dėl tavęs. Jūs esate mano šeima. – jau ramiau pasakė.

- Pakartosiu dar kartą, aš žinau ką darau.

Kara nieko nebesako. Mes ramiai pavalgome. Po visko Džeikas parveža mane namo. Užėjus išgirstu šurmulį svetainėje.

- Gal galim nors vieną vakarą praleisti kaip normali šeima? – paklausia Felisitė.

- Mes nesame normalūs. – primena jai Kajus.

- Bet galime apsimesti. Ką tavo manymu turėtumėme veikti? – pasiteirauju.

- Gal pažiūrėkime filmą? – pasiūlo Arija.

- Gerai išrinkit filmą, bet aš prieš tai aptarsiu reikalus su vaikinais.

- Sutariam, bet visą vakarą jokių kalbų apie darbą. – perspėjo Felisitė.

- Mes būsim kabinete. – perspėju.

Daugiau nieko nesakau ir nueinu link kabineto. Vos užėjusi išsitraukiu stiklą ir įsipilu viskio. Mane vis dar kankino žvėriškos pagyrios, bet kaip sakoma su kuo susirgai tuo ir gydykis.