Mylėsiu Tave Amžinai

3 DALIS

- Sveika! Kaip laikais? - vėl ta šypsena ir tos akys. Jis šiandien atrodo daug gražesnis nei anąkart
- Dėkui, puikiai. - Kiek piktai atšoviau ir apsisukau eiti. Bet jis mane pasivijo ir šnekėjo toliau.
- Ar tu ant manęs pyksti? - sustojo priešais mane. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš savojo negalėjau nusukti. Ką gi, pažaisime akių karą. - Tada negalėjau tau prisistatyti. Aš Tomas. Dar kartą labai atsiprašau dėl tos dienos. Tikriausiai po to buvai labai išsigandusi.
- Žinai, net neabejoju, kad pats irgi nereaguotum nuoširdžiai į vos neįvykusią avariją. Ir ne, išsigandusi aš nebuvau. Greičiau pakraupusi tuo, kaip žmonės nemoka vairuoti arba nežiūri į kelią. - Tomo akys išsiplėtė, kadangi tikrai neatrodžiau labai draugiška.
- Juk atsiprašiau.
- Žodžiai nėra lygūs veiksmam.
- Na gerai. Pasiūlyčiau kavos, bet matau, kad jau būtų per vėlu tą padaryti.
- Išvis būtų geriau, jei aš tiesiog jau eičiau.
- Gal tuomet nueikime kur papietauti? - Jis kilstelėjo antakius ir šyptelėjo patenkintas savo pasiūlymu.
- Manęs maistu nepapirksi, vaikine. - Suraukiau antakius ir gurkštelėjau baigusios atvėsti kavos.
- O tu tikra užsispyrėlė. Gal tada vakarienės? Galėčiau vakare užsukti tavęs paimti. Be to, nepasakei man savo vardo, nežinau kaip į tave kreiptis. - Pasakė taip švelniai, jog turėčiau imti ir jam atleisti už tą įvykį, bet nė už ką. Net jo grožis manęs nepaveiks.
- Prisimink mane kaip merginą, alpstančią vidury gatvės iš išgąsčio. - Prieš nusisukdama eiti, mačiau kaip jis šypsosi, lyg norėdamas mane priversti persigalvoti ir eiti su juo šiandien vakarieniauti. Jeigu jau taip nori, reikės labiau pasistengti.
Grįžusi namo laukiau skambučio iš Paulos. Ištardysiu ją kaip kokią kalinę.
Kol laukiau nusprendžiau nueiti pasidaryti ko nors pavalgyti. Aštri vištiena su ryžiais buvo pats tas. Kol valgiau pagaliau paskambino Paula, užsidegusi viską papasakojo man su smulkmenom. Ji nepripažįsta, kad tas vaikinas jai patinka, bet matau iš jos akių ir visų emocijų pasakojant, kad yra tikrai labai juo susižavėjusi.
- Atsisveikinant jis mane apsikabino kaip kokią gerą draugę, o kai važiavau jau namo, parašė, kad norėtų susitikti dar! - Paskutinius žodžius ji tiesiog išrėkė ir iš to džiaugsmo šypsojosi kaip beprotė. Štai kodėl aš ją ir myliu.
- Ar susitarėt kada vėl susitiksit?
- Savaitgalį, kadangi iki tada jis lankys savo tėvus.
- Ar jie gyvena kitur?
- Aha. Jis atsikraustė čia gyventi tik dėl studijų. - Kol kalbame apie Metį, ji visą laiką sėdi išsišiepusi. Paulai jis tikrai patinka.
Svarsčiau ar pasakyti jai apie Tomą, ar apie jį neverta šnekėti. Bet kadangi savo geriausiai draugei sakau viska...
- Paula, šiandien buvau vėl sutikusi Tomą.
- Tomą? O jis kas toks? - Tuomet ji išsižiojo, akys išsiplėtė ir kilstelėjo savo tobulus antakius. - Ar čia tas pats Tomas, kuris vos Tavęs nepartrenkė? - Linktelėjau galvą, nes žinojau, kad dabar ji mane stebi. - O jau ir susipažinot, gal dar ir numeriais apsikeitėt?
- Paula, ne. Jis nežino mano vardo ir neturėtų žinoti. Be to siūlė man šiandien pavakarieniauti, bet atsisakiau.
- Žinai, kad jis dabar nepasiduos, kol negaus ko nori, - ji šyptelėjo.
- Ką turi omenyje? - Rodos nesupratau apie ką ji. Išgirdau dzingtelėjima facebooke.
- O ne..