Mylėsiu Tave Amžinai

35 DALIS

Po to pokalbio su Tomu jaučiausi baisiai prislėgta. Nė nežinojau ką galvoti. Galvoje vis dar girdėjau jo balsą. Tuoj gailėsies, kad vis dar čia esi. Norėjau visa tai išplėšti sau iš galvos. Aš beprotiškai norėjau jam šokti į glėbį ir daugiau nebepaleisti. Ėjau basomis per kažkokį mišką, kol priėjau kelią. Prisiminiau, kad juo važiavome su Kajumi. Pažiūrėjusi į kelio ženklus, supratau, kad einu ne į tą pusę, todėl perėjau kelią ir pradėjau eiti link namų pusės. Pro mane pravažiavo kelios mašinos, bet man tai buvo visiškai nusispjaut. Man buvo nusispjaut į tai, kaip aš atrodau ir į tai, ką kiti mane pamatę sakys. Taip ėjau dešimt, o gal dvidešimt minučių. Nebuvau pasiėmusi telefono, o atrodo, kad einu jau visą amžinybę. Mano dėmesį patraukė artėjančios šviesos. Prie manęs sustojo mašina. Ir vėl jis.
- Ko reikia? - piktai paklausiau atsisukusi.
- Sėsk pavešiu, - pasakė nusišypsojęs.
- Kajau, tu girtas. Į mašiną tikrai nesėsiu.
- Baik tu. Išlenkiau tik vieną taurelę viskio.
- Meluoji.
- Neturėjau kada gerti. Pati matei kas vyko po mūsų šokio, kurio taip ir neužbaigėme. Nagi, naktis vėsi, pavešiu tave iki namų.
- Gerai, bet namo nenoriu, nuveši mane pas mano geriausią draugę, - norėjau su kuo nors pasišnekėti ir ji buvo vienintelė, kuri galėjo mane priimti pirmą valandą nakties pas save ir išklausyti visko, kas man guli ant širdies.
Sėdėjau nusisukusi į langą ir verkiau. Žinau, kaip baisiai atrodžiau. Nutekėjęs tušas išpurvino mano skruostus, bet tai man buvo nė motais. Kajus sustojo šalikelėje likus vos keliem kilometram iki Paulos.
- Kodėl sustojai? - Sunerimusi paklausiau. Išsigandau, nes šiaip sau nebūtų sustojęs.
- Matau, kad kažkas yra negerai. Tu liūdi.
- Taip aš liūdžiu nes visai neseniai susikivirčijau su savo buviusiu vaikinu. Ar kas nors dar neaišku? - iškošiau pro sukąstus dantis, kad nepradėčiau kūkčioti. - Tu juk žinojai, kad jis ten, tiesa? Melavai man.
- Aš..
- Tiesiog važiuok toliau arba išlipsiu ir eisiu pati,- pertraukiau jį nespėjus pasakyti, ką norėjo.
Kajus iškart nutilo, užvedė mašiną ir važiavo toliau. Sustojo prie Paulos namų ir dar žiojosi man kažką sakyti, bet neleidau jam prabilti.
- Ačiū, - pasakiau ir išlipau iš mašinos gan stipriai trenkusi dureles.
Iėjau į Paulos namus, kaip į savuosius. Mes taip visada darome, įeiname nepasibeldusios. Keista, kad taip vėlai durys dar nebuvo užrakintos. Laiptais užlipau į antrą aukštą ir pasukau link savo geriausios draugės kambario, bet tuojau stabtelėjau prie durų išgirdusi tylius balsus. Supratau, kad kartu su ja Metis. Nenorėjau jiems trukdyti, todėl nulipau į apačią ir pasiėmusi pleda įsitaisiau ant svetainės sofos. Žinojau, kad ryte atsikėlusi ji mane aprėks, kad neperspėjau jos, jog atėjau, bet tiesiog jai taip patinka Metis, kad nenorėjau sujaukti jų gražios akimirkos. Kaip supratau, nieko namie nebuvo ir manau jie padarys tai, apie ką prieš keletą dienų šnekėjome su Paula. Tikiuosi negirdėsiu jokių garsu, pagalvojau ir pati sau šyptelėjau nuo tos minties. Neilgai trukus smigau į gilų miegą, todėl niekas man nebūtų sutrukdęs miegoti.
- Eva! - pabudau nuo Paulos riksmo. - Nuo kada tu čia?
- Am, nuo vakar vakaro. Kiek dabar valandų?
- Devinta ryto. Kodėl man nepasakei, kad čia esi?
- Nes buvai ne viena, nenorėjau tau trukdyti.
- Ak,- ji nuraudo. - Ar netrukdėme tau miegoti?
- Paula... - nutęsiau. - Ar turi man ką nors papasakoti?
- Gal.. - ji nusuko žvilgsnį. - Na taip. Mes tai padarėme. Sutvirtinome savo draugystę.
- Kaip gražiai pasakyta, - nusišypsojau. - Labai skaudėjo?
- Kažkaip nejauku man apie tai šnekėti, - bet pamačiusi mano piktą žvilgnsį ji šnekėjo toliau. - Šūktelėjau iš skausmo po pirmo judesio. Vėliau jaučiau šiokį tokį deginimą apačioje, bet jis padarė taip, kad jausčiau vien malonumą. Visada gerai turėti patyrusį vaikiną, - abi nusijuokėme. - O dabar jaučiu maudimą, bet kiek žinau, tai yra įprasta ir greitu metu turėtų praeiti.
- Tau patiko?
- Tiesą sakant.. - nutęsė, tuomet pakėlė galvą ir plačiai nusišypsojo, - norėčiau pakartoti.
- Dabar galėsit bet kada, - šyptelėjau.
- Nagi, dabar man pasakyk, kas nutiko, kodėl vakar įsliūkinai į mano namus nepranešusi? Be to, atrodai nekaip. - Palietė mano išsitaršiusius plaukus ir kiek galėjo nuvalė akių tušą nuo mano skruostų.
- Vakar Kajus mane pasikvietė į savo draugo vakarėlį. Galvojau atsipalaiduosiu ir viską užsimiršiu, bet.. - prisiminiau tą siaubingą kivirčą su Tomu. - bet viskas susiklostė ne taip, kaip aš tikėjausi. Nepatikėsi. Sutikau Tomą. Baisiai susipykome. - Papasakojau jai viską su visomis detalėmis, o Paula įdėmiai manęs klausėsi paėmusi mane už rankos. Ėmiau graudintis ir vėl, bet jau buvau išverkusi visas ašaras todėl tik jaučiau tą keistą jausmą, kai nori verkti, bet negali.
- Jis šiknius..
- Maniau imsi mane smerkti dėl to ką padariau su Kajumi.
- Eva! - šūktelėjo ji taip, kad net išsigandau. - Nemanai, kad tas tavo Kajus nugirdė tave specialiai ir visą tai padarė jau suplanavęs? Juk žinojo, kad Tomas ten buvo tikrai, jie yra broliai. Kai ieškojot jo, apsimetė, kad nieko nežino. Ne veltui jis tave susirado. Čia kažkas ne taip.
- Aš nebenoriu niekuo tikėti, Paula. Tiesiog imsiu ir viską pamiršiu. Man prieš akis vis dar stoi tas vaizdas, kai Tomas nueina apkabinęs tą blondinę. Savo buvusiąją. Aš jo nekenčiu tik dar labiau. Pirma jis dingsta nieko nepranešęs, aš sėdžiu užsidariusi namie tarp keturių sienų, galvoju ką daryti, kur jo ieškoti, o jis pasirodo visą tą laiką buvo su ta pasileidėle ir nė nesugebėjo man atrašyti į visas tas žinutes, kurias jam rašiau. O po to dar ir iškeikia mane, kad šokių aikštelėje apsvaigusi šokau ir bučiavausi su jo broliu. Juk nepermiegojau su juo. Kolkas.
- Ką pašėlusio tu sumąstei? - Paula žiūrėjo į mane įtariu žvilgsniu ir laukė atsakymo.
- Dar pažiūrėsim. Visi pamatys, ką aš sumąsčiau. Visi sužinos, kad aš esu kerštinga.