Mylėsiu Tave Amžinai

31 DALIS

Su Paula ilgai nemąstėme, ką veikti. Išsikepėme spragėsių, pasidarėme ledų kokteilių ir įsijungėme kažkokį trilerį pavadinimu "Gone Girl". Kai būdavome dviese, nemėgdavome žiūrėti romantinių filmų, todėl dažniausiai žiūrėdavome trilerius arba siaubo filmus, kartais ir komedijas. Per siaubo filmus niekada nerėkiame iš baimės susikabinusios už rankų, greičiau raitomės ant sofos iš juoko. Panašiai buvo ir šįkart. Žiūrėjome filmą, ilgai šnekėjomės iki kol aš užmigau. Dar girdėjau, kai Paula kažką tyliai tarškėjo man, bet jau buvau besminganti į gilų miegą, todėl nebesupratau, ką ji sako. Ir taip, dažniausiai aš užmiegu pirma. Bet užtai aš atsikeliu visada anksčiau. Todėl, kol Paula miegojo išsidrėbusi ant sofos, aš paruošiau pusryčius. Kai kava jau buvo paruošta, ji prabudo.
- Ko tau nebesimiega? - Vos išlemeno savo apsimiegojusiu balsu.
- Juk žinai, kad aš visada anksti užmiegu ir taip pat anksti atsikeliu.
- Ak tiesa. Vakar man bepasakojant savo kvailą gėdingą istoriją, drįsai pradėti knarkti.
- Atleisk, - pradėjome juoktis. - Galėsi ją pretęsti pasakoti prie puodelio kavos. - Ant stalo prie jos pastūmiau kavą ir lėkštę su pusryčiais.
- Tikriausiai negirdėjai jos visos. Užvakar likau nakvoti pas Metį. Ir na žinai, jis norėjo tai padaryti. Tiksliau atimti man mano brangiąją nekaltybę. Glamonėjomės gal dešimt minučių, jau išsirengėm, tada aš prisiminiau, kad negaliu to daryti. Nes man tos dienos. Juk supranti apie ką aš.
- O Dieve, Paula, prašau, pasakyk, kad tu juokauji, - ji išraudo ir mes abi ėmėme juoktis. - Aš nebegaliu juoktis, man paskaudo pilvą.
- Bet tai dar ne viskas. Sustojom, jis paklausė, ar kas nors negerai. Bet aš nežinojau, kaip jam paaiškinti. Na tikrai ne laiku čia viskas atsitiko.
- Ir ką tu jam pasakei?
- Kad esu dar nepasiruošusi tam. Nors aišku esu pasiruošusi, bet man būtų buvę labai gėda sakyti apie tas dienas. Kai jau visiškai galėsiu jam viską sakyti, tada ir pranešiu.
- Bet ar esi pasiruošusi pirmam kartui?
- Žinai, anądien supratau, kad nereikia tam pasiruošimo. Tai nėra taip, kad tu sėdi ir lauki tos dienos, tos valandos ir tos minutės, kada tai atsitiks. Tiesiog, kai esi su mylim žmogumi, pati pradedi jausti tą aistrą ir jau jauti, kad artėjat būtent prie to.
- Tą tu ir pajautei?
- Taip, tik viskas aišku nepavyko, sugadinau, - ji nuleido galvą.
- Nenusimink, dar pasitaikys progą, o tada griebsi jautį už ragų. Galėsi savo fantazijas panaudoti, - šyptelėjau.
- Eik žinai kur, - ir abi pradėjome kvatoti.
Papusryčiavusios susitvarkėme namus, vėliau išlydėjau Paulą, kadangi ji turėjo ruoštis susitikimui su savo vaikinu, o aš taip pat jau turėjau pradėti ruoštis. Nuėjau į dušą ir jame stovėjau visą pusvalandį. Šalti vandens lašeliai sruvo mano kūnu ir vėl ėmė grįžti visi prisiminimai. Ašaros susimašė su vandeniu, liežuviu tik galėjau jausti sūrias lūpas ant kurių pateko ašarų lašeliai. Bijojau važiuoti kažkur su Kajumi, bet turėjau būti drąsi ir stipri. Išlipusi iš dušo apsirengiau, išsidžiovinau plaukus ir vėliau juos išsitiesinau, šiek tiek pasidažiau. Nemėgau dėtis daug makiažo, tik blakstienų tušas ir neryškus kūno spalvos lūpdažis. Kai išėjau iš namų Kajaus mašina jau stovėjo mano kieme. Dar viena BMW, pagalvojau.
- Sveika, - ištarė jis man įsėdus į mašiną. - Pasiruošusi?
- Labas. Žinoma. Be to, galėjai juk užeiti pas mane į namus, nebūtina čia buvo sėdėti ir laukti, juk taip karšta.
- Nieko tokio. Mašinoje yra kondicionierius, todėl miręs nebūčiau, jei užtruktum dar kelias valandas, - šyptelėjo.
- Kaip šmaikštu, - nutaisiau sarkastišką šypseną.
- Taigi ligoninėje, kurioje gulėjai tu, lankytis jau neverta, tiesa? Kiek žinau, ten visi mano, jog mašinoje buvai viena.
- Taip ši atkrenta.
Aplankėme tikriausiai keturias ligonines ir nė vienoje niekas nėra girdėjęs apie avariją, kurioje būtų sužeistas vaikinas. Aš ėmiau panikuoti, nes tikėjausi, kad pavyks kažką sužinoti, bet nieko iš to neišėjo.
- Nagi nenusimink, ne viskas iš karto. Tai žinoma šiek tiek užtruks.
- Neturiu tam kantrybės.
- Tu stipri. Viskas bus gerai, - jis mane apkabino per pečius. - Eime kur nors užkąsti, nieko nevalgei nuo tada, kai išvažiavome, o jau vėlus vakaras.
- Gal geriau tiesiog nuvežk mane namo.
- Leisk man tave pavaišinti vakariene. Nepriimsiu neigiamo atsakymo.
- Na gerai, eime.
Jis nusivedė mane į prabangų restoraną. Na žinoma, abu broliai pasiturintys. Važinėja su tokiomis brangiomis mašinomis, net neabejoju, kad yra apsistoję ne pigiuose apartamentuose. Vakarienės metu šnekučiavomės. Kajus papasakojo man apie savo merginą, tiksliau buvusiąją, su kuria išsiskyrė prieš čia atvykdamas. Kažkodėl panaši istorija, kaip ir Tomo. Užsiminiau jam apie tai, bet jis tik priėmė juokais ir pareiškė, kad jo istorija kitokia, tik jis dabar nenori apie tai šnekėti. Kiek suglumau, kai mum besišnekučiuojant, jis uždėjo savo ranką ant manosios, kiek pasirėmęs į stalą.
- Ačiū, kad sutikai visa tai daryti su manimi.
- Dėkoju už vakarienę. Nemanai, kad jau yra gana vėlu ir derėtų grįžti namo?
- O gal pas mane? Nemanau, kad norėtum ką nors pažadinti grįždama namo.
- Mano mama nemiega iki kol negrįžtu. Taigi būsiu dėkingesnė, jeigu parveši mane atgal, - šyptelėjau.
Jis pakvietė padavėją ir paprašė sąskaitos. Nė neabejoju, kad sumokėjo nemažai. Jaučiausi dėl to nejaukiai, bet jis problemos tame nematė. Išėjome iš restorano, įsėdome vėl į jo gražiąją BMW ir pajudėjome link mano namų.
- Taigi, ar galėčiau tau kada paskambinti? - Kiek nedrąsiai paklausė jis.
- Jei tik ko prireiks, visada gali man paskambinti, - atsisukau į Kajų ir švelniai nusišypsojau.
Jis sustojo prie mano namų. Jau buvau besiruošianti išlipti, bet jis dar kažką norėjo man pasakyti.
- Brolis nemelavo sakydamas, kad esi be galo graži.
- Na rodos jūsų skoniai sutampa.
Užtrenkiau mašinos dureles, nes nenorėjau, kad mano vienintelės meilės brolis imtų manimi žavėtis. Dar to betrūko. Niekada taip nepasielgčiau su Tomu.