Mylėsiu Tave Amžinai

57 DALIS

- Labas rytas, - tariau vos tik išgirdau jo balsą.
- Eva? Sveika.. - nutęsė. - Ar kas nors nutiko? - Atrodė sunerimęs, o gal net labiau pasimetęs. Žinoma, kad nesitikėjo, jog aš paskambinsiu.
- Kadangi nesu labai nusiteikusi šnekėti telefonu, tai galbūt bus geriau, jeigu eisiu iškart prie reikalo. Šiandien namie nieko nebus, tik aš. Manau norėtum užsukti vakare pas mane?
- Su mielu noru, - šiek tiek privertęs mane palaukti teištarė kelis žodžius.
- Puiku. Lauksiu, - ir pokalbis nutrūko.

Vos tik Paula išėjo, ėmiausi to, ką suplanavau. Išties tai nėra vienas geriausių variantų, tačiau aš turiu išsiaiškinti, su kuo dabar norėčiau būti labiausiai. Ar tai Tomas? Ar tai Kajus? Viską sužinosiu tik šiandien. Pasikviečiau Tomą ne šiaip sau. Noriu su juo pasikalbėti apie viską, nuo pat pradžių, sužinoti, ką iš tiesų jis man jaučia, pasakyti, kaip pati jaučiuosi šiuo metu. Ar tą patį padarysiu su Kajumi? Manau, kad ne. Tai priklausys nuo to, kas nutiks šiandien.

Jis žiūrėjo man tiesiai į akis, rankose laikydamas didelę raudonų ir baltų rožių puokštę. Pasimetęs, išgąsčio kupinu žvilgsniu. Ėmė nužiūrinėti mane nuo galvos iki kojų, bet pirmiausia žvilgsnis sustojo ties ten, kur baigėsi mano suknelė - aukščiau kelių.
- Užeisi ar taip ir liksi stovėti tarpdury? - Nutraukiau tą nelemtą tylą, nes aš trykštu nekantrumu viską išsiaiškinti.
- Ak taip. - Žengė žingsį, o tuomet atkišo man puokštę gėlių. - O čia tau, - šyptelėjo, bet nedrąsiai. Pirmą kartą matau šį vaikiną kupiną drovumo. Tačiau išdrįso pasilenkti prie manęs, kad galėtų pakštelti į skruostą, tačiau paėmusi gėles ir padėkojusi, nusisukau eiti link virtuvės, kur turėjome sėdėti ir gerti raudoną vyną bei užkandžiauti mano paruoštu maistu. Pasijaučiau, kaip nusivylusi namų šeimininkė: nenusisekusi meilė su dviem vaikinais - broliukais, išdavystė, nepasitikėjimas. O dabar dar ir bandanti sužinoti, su kuriuo man būtų lemta likti. O gal su nei vienu?
- Išalkęs? - Panašu, jog šiandien teks šnekėti man, nes, rodos, jis nesiruošia pokalbio pradėti pirmas.
- Taip žinoma.
- Sėskis, tuojau atnešiu vyno, - vos tik praėjau jį, pajaučiau stiprią ranką ant savosios. Sulaikė mane, kad nenueičiau toliau.
- Kodėl mane čia pasikvietei? - Paklausė gan rimtu, gal net šiek tiek piktu balsu.
- Norėjau tave pamatyti ir tiek.
- Ar ir vėl permiegosi su manimi ir vėl bėgsi pas Kajų?
- Manai, jog esu pasileidusi? Praeitą kartą aš buvau įpykusi dėl tavo paties poelgių.
- Vis tiek pati elgeisi nekaip.
- O kaip aš turėjau elgtis, sužinojusi, kad mano pirmoji meilė man melavo?
- Aš tau nemelavau!
- Nerėk ant manęs prašau. Ir paleisk mano ranką, - po šių žodžių jis atsistojo ir priėjo prie pat manęs.
- Klausyk. Atleisk, kad Tave įskaudinau, sužeistas negrįžau atgal, nes mane pasiėmė Simona ir slaugė, kol pasveikau. Tuomet sužinojau, kad suki romaną su kažkuo, todėl pasidaviau ir ėmiau laimės ieškoti kitur. Ką man dar daugiau reikėjo daryti?
- Ką daryti? Tu dar klausi? - Susiėmiau rankomis galvą, žinodama, kad atrodau, kaip pamišusi, tačiau man tai buvo nė motais. - Turėjai išties atvažiuoti ir įsitikinti! Būtum pamatęs kupiną skausmo merginą, kuri kas minutę žvelgė į telefoną, tikėdamasi, kad sulauks iš tavęs atsakymo į nelemtas žinutes, kurias išsiuntė, vildamasi, kad dar bent kartą galės tave nors akimirką pamatyti ir galų gale, kai tai įvyko, kai pamačiau tave, pasigailėjau visko, ką mes turėjom, pasigailėjau, kad suteikiau sau vilčių, nes pasirodo tapai nebe tuo žmogumi, kurį pažinau, - rėkte išrėkiau visus šiuos žodžius, jausdama, kaip mano skruostais nepaliaujamai rieda ašaros, o Tomas tebestovėjo priešais mane, savo vandenyno spalvos išplėstomis akimis, lyg būčiau pasakiusi jam, jog nužudžiau žmogų.
Jau maniau, kad po šių žodžių jis apsisuks, pasiims nuo sofos savo švarką ir išeis pro duris netaręs nė žodžio. Tačiau tik priėjo arčiau manęs ir ranka perbraukė mano skruostu.
- Nebuvo nė akimirkos, kad nebūčiau apie tave nepagalvojęs. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę bei sekundę aš vis mąsčiau ar po tos avarijos išgyvenai, ar esi sveika, ar džiaugiesi gyvenimu, kai toks žmogus, kaip aš nesimaišo tau po kojomis. Kai sužinojau, kad pradėjai draugauti su mano broliu, norėjau tik vieno - mirti. Bet aš nepasidaviau. Nepasidavei ir tu. Kad ir ką aš jaučiu tau, kad ir ką tu jauti man, žinau, kad mums nelemta būti kartu. Mačiau skirtumą, kai šypsojais per mūsų kelionę ir, kai šypsojais, kol Kajus švelniai spaudė tavo ranką ir žarstė savo komplimentus. Viskas, ko noriu aš - kad tu būtum laiminga. Tada džiaugsis ir mano širdis. - Jis lenkėsi prie manęs, lyg norėdamas pabučiuoti. Jau pasiruošiau viskam, kad ir kas turėjo nutikti, bet Tomas tik pasilenkė arčiau mano ausies ir sušnabždėjo: Visada liksi mano širdy, tačiau čia mūsų keliai ir išsiskiria.
Stovėjau vis dar nesuprasdama, kas ką tik įvyko. Taip norėčiau laiką atsukti atgal ir neleisti Tomui blaškytis, kol mes važiuojame tamsiu paros metu. Dabar tie keli mėnesiai būtų praėję sklandžiai, be jokių neįprastų įvykiu. Būtume tik jis ir aš.
Mano mintis nutraukė durų trenksmas ir jau gerai pažįstamas balsas.
- Kur jis?