Mylėsiu Tave Amžinai

24 DALIS

Atsikėliau anksti ryte nė nesulaukusi, kol suskambes žadintuvas. Nuėjau į dušą, išėjusi išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir susidėjau daiktus atgal į kuprinę. Prieš išeidama iš kambario dar kartą atsisukau apsižiūrėti ar nieko nepalikau. Po vakarykščio barnio su Kajumi keistai jaučiausi, todėl pasibeldžiau į jo kambario duris, tačiau, rodos, ten nieko nebuvo. Užėjau patikrinti, buvau teisi, ten tuščia. Nuėjau link valgomojo, kur visa šeima valgė, tačiau ir čia Kajaus nebuvo. Ponia ruošėsi kelionei kartu su vyru į Vokietiją, kiek žinojau, Kajus turi skristi kartu su jais, bet dabar stebuklingai kažkur dingo. Labai nuliūdau, kad negalėjau su juo pasišnekėti apie praeitą vakarą ir atsisveikinti bei padėkoti, kad pakvietė mane čia pasilikti keliom dienom ir taip svetingai priėmė į savo namus. Greitai iš ten išskubėjau, lėktuvas vos už valandos ir nenorėjau vėluoti. Tikrai nenorėjau laukti kito.
Įlipusi į lėktuvą susiradau savo vietą. Šįkart, deja, teks sėdėti šalia nepažįstamo žmogaus. Ėmiau galvoti, kad su Kajumi man tikrai buvo gera ir akimirkai buvau apie viską pamiršusi. Mano mintis nutraukė prisilietimas švelnus prisilietimas prie kojos. Pajaučiau, kad žmogus sėdintis šalia, nenuleidžia nuo manęs akių ir nė nesiruošia patraukti savo rankos nuo mano kojos. Bijojau pajudėti ar atsisukti ir pažvelgti jam į akis. Įbedžiau akis į jo ranką. O Dieve...
- Kaip.. Iš kur.. Ką tu čia veiki? - aš buvau baisiai susijaudinusi, negalėjau ištarti žodžių, nes balsas užsikirto.
- Negaliu tavęs paleisti. Ir nepaleisiu.
- Kajau.. juk žinai, ko aš skrendu į Vokietiją. Nori ar nenori, tau teks mane paleisti.
- Tu jo nerasi. Jis dingo. Paliko tave. Eva suprask, jis galima sakyti tavimi pasinaudojo. Norėjo dingti taip, kad niekas neįtartų.
- Prašau, baik taip šnekėti. Šiandien ėjau tavęs ieškoti, bet neradau. Štai, kur, pasirodo, tu buvai dingęs.
- Atleisk, aš vakar šiek tiek pasikarščiavau.
- Atsiprašymas priimtas, bet vis tiek, Vokietijoje mūsų keliai išiskirs.
- Eva, po velnių. Kodėl gi tau jo nepamiršus ir nepradėjus kažko naujo? Pavyzdžiui su manimi.
- Aš nebūsiu rami, kol jo nerasiu.
- Vadinasi, niekada nenurimsi.
- Taip tu ir tiki manimi bei mano jėgomis.
Jis pasilenkė prie manęs, švelniai ranka perbraukė mano skruostu ir pabučiavo. Norėčiau, kad jis nesustotų. Tada pamirštu viską, kas man ilgai neduoda ramybės. Bet vėl jį atstūmiau. Kajus nėra tai, ko man reikia.
- Aš tikiu tavimi, bet ne kažkuo, kas pasiaukojo dėl savęs, o ne dėl tavęs.
- Žinai, tu neturėtum čia kišti savo nosies. Tai yra mano reikalas ir aš darysiu taip, kaip mano nuomone bus geriau.
- Blogai darai... - jis nutilo ir nusisuko į langą. Paėmiau jo ranką ir stipriai suspaudžiau.
- Tikiu, kad linki man gero, Kajau. Taigi prašau, palaikyk mano nuomonę. Man tai yra svarbu, tuo labiau, kad mes daugiau nebesusimatysim.
Atsisukusi į jį pamačiau, kad jis sėdi sukandęs dantis. Jo žandikaulis buvo stipriai įsitempęs. Patraukė savo ranką ir už dėjo sau ant kelio. Davė man ženklą, kad daugiau su juo nebesišnekėčiau.
- Atleisk. Tiesiog norėjau su tavimi atsisveikinti prieš išvykdama. O dabar kai tu čia, maniau, kad turiu dar vieną progą. Tačiau matau, jog tau tai nėra priimtina. Nuoširdžiai dėkoju, kad pasikvietei peviešėti tavo namuose. Jaučiaus labai svetingai priimta ir tai vertinu. Nežinau kaip atsidėkoti.
Bet Kajus tylėjo ir toliau. Iki pat tos akimirkos, kai nusileidome Vokietijos oro uoste.