Mylėsiu Tave Amžinai

18 DALIS

Ir jo žandikaulis vos manęs nenužudė. Jaučiu silpnybę vaikinų žandikauliams. Ypač kai jie atrodo tokie aštrūs. Kol nepakėliau akių į jo nuostabų veidą, su putliomis lūpomis ir visiškai žydromis akimis, galvojau, kad tai mano Tomas. Nes kūno sudėjimas beveik toks pats, o ir aprangos stilius taip pat. Jis žiūrėjo į mane ir laukė atsakymo, bet iš nuostabos negalėjau pratarti nė žodžio.
- Ar aš tau irgi primenu vaikystę? - Jis šyptelėjo. Šypsena buvo ledinė. Balti dantys tiesiog švietė lyg akinanti šviesa.
- Atleisk, tiesiog buvau per daug užsigalvojusi. Žiūrėdama į tas mergaites matau save ir geriausią draugę, - aiškinau jam taip pat šypsodamasi. Tada pagalvojau, kad mano šypsena nėra tokia graži, kaip jo, todėl kaip mat nusisukau.
- Galiu prisėsti šalia? - Parodė į vietą šalia manęs. Sėskis kvaily, pagalvojau. Juk ne šiaip sau čia dabar yra laisva vieta. Linktelėjau galvą nepratarusi nė žodžio. Bet jis neiškentęs ir vėl pradėjo šnekėti. - Jungtinė Karalystė? Šaunu, aš taip pat ten keliauju. - Na va, turėsiu kompanijoną. Dar vienas smalsuolis, žiūrintis į mano bilietą.
- Iš tiesų tai nėra mano galutinis tikslas.
- Kur ruošiesi keliauti vėliau? - Jis atrodė nustebęs, jog ir taip po ilgos kelionės, skrisiu dar kažkur.
- Aplankyti kelių žmonių, - nėra čia ko domėtis, kur aš keliauju.
- Na vis dėlto, šaunu, kad sutikau žmogų, keliaujantį ten pat, kur ir aš, - ir vėl nusišypsojo.
- Aplinkui yra dar mažiausiai 15 žmonių, skrendančių į Jungtinę Karalystę.
- Tiesa, tačiau tik vienas iš tų žmonių šuo metu mane domina. - Nutilo ir tęsė toliau. - Na turiu omenyje, kad tu esi vienintelė čia sudominusi mane taip, kad galėčiau užkalbinti. O be to, net nežinau, kurie iš tų žmonių skrenda tuo pačiu reisu, kaip ir mes.
- Dabar dar betrūksta, kad pasiūlytum, jog lėktuve sėdėtume šalia vienas kito, - jis kilstelėjo antakį.
- Kaip tik tą ir ketinau daryti, - šiek tiek pasilenkęs prie manęs, šypsodamasis pasakė žodžius, kurių tikėjausi, kad atsisakys.
- Tai ko tu dar lauki? - Pasakiau gana rimtu veidu. Jis nusijuokė.
- Na gerai, pabandysiu. - Atsisuko pilnai į mane, šyptelėjo dar kartą ir surimtėjo. - Panele, kurios vardo nežinau, gal lėktuve norėtum atsisėsti šalia manęs? Nebūtų liūdna vienai.
- Aš esu Eva. O iki skrydžio dar turime laiko. Jei suprasiu, kad esi vertas, jog atsisėsčiau šalia tavęs, tuomet taip ir bus, jei ne, sėdėsi per 3 metrų atstumą nuo manęs.
- Malonu susipažinti, aš Kajus. - Gražus vardas, gražiam vaikinui, pagalvojau.
- Man taip pat, - šyptelėjau.
- Gal norėtum nueiti kavos? - Nors neseniai ir taip jau gėriau, vis tiek sutikau. Kai nuėjome į kavinę, Kajus nupirko man kavos, džentelmeniškai neleido man pačiai už ją susimokėti, neva jis  man ją pirko mūsų pažinties proga.
Atsisėdome prie stalelio ir kelias minutes tylėjome. Aš mėgavausi savo mėgstamiausia kava, o jis sėdėjo kažko susimąstęs. Smalsumas mane žudė iš vidaus.
- Ar kas atsitiko? - Paklausiau neiškentusi.
- Atvykau į Kaliforniją mokytis. Šiandien ryte man paskambino mama. Tėtis guli ligoninėje, sunkios būklės. Dabar jo gyvybę palaiko tik prijungti aparatai. - Jis kalbėjo be galo striginėjančiu balsu. Rodės tuoj pravirks, bet jis iš visų jėgų stengėsi susilaikyti. Labai norėjau prieiti ir jį apkabinti, bet kažkas mane tiesiog laikė.
- Ar yra šansų, kad jis pasveiks?
- Yra. Jeigu tik jį gabentų į Vokietijos klinikas. Ten patys geriausi gydytojai. Bet vargu ar mūsų šeimai užteks pinigų, kuriuos investuotume į tėčio gydymą.
Kaip man mintyse man iškilo mano tėvo atvaizdas. Jis turi pakankamai pinigų. Jis gali padėti šio vaikino šeimai. Turiu jam paskambinti.