Mylėsiu Tave Amžinai

19 DALIS

- Ar nesupyksi jeigu trumpam atsiprašysiu? Man reikia kai kam paskambinti.
- Žinoma ne. - Jis šyptelėjo ir aš nuėjau kiek tolėliau į šoną. Surinkau tėčio numerį, prieš skambindama dar dvejojau ar noriu išgirsti jo balsą, bet labai noriu padėti Kajaus tėčiui.
- Klausau, dukrele, - pagaliau jis atsiliepė.
- Tėti man labai reikia tavo pagalbos. Aš jos niekada iš tavęs neprašyčiau, bet šis atvėjis išskirtinis. Prašau, pažadėk man, kad padėsi.
- Kad ir kas, pažadu, kad padėsiu. - Jo balsas atrodė susirūpinęs. Pirmą kartą per visą laiką. Galbūt todėl, kad mano balsas skambėjo baisiai.
- Man reikia pinigų. Mano draugo tėtis bėdoje. O jo šeimai gali neužtekti pinigų susimokėti už gydymą.
- Būtinai persiųsiu. Kiek reikia?
- Tėti, aš paštu tau atsiųsiu sąskaitą ir parašysiu, kiek reikės, rytoj.
- Lauksiu, brangute, - Jis dar laukė, kol aš ką nors pasakysiu. Bet tiesiog baigiau pokalbį ir grįžau prie Kajaus.
- Skani kava? - Paklausiau šyptelėjusi.
- Pakenčiama, - jis žvilgtelėjo į savo puodelį, kiek susiraukė, bet pakėlęs akis į mane nusišypsojo.
- Kuom užsiimi, Kajau? - Smalsumas ir vėl mane žudo iš vidaus.
- Kaip sakiau. Mokausi koledže. - Mačiau susirūpinimą jo veide. Neiškentusi tęsiau savo tardymą.
- Sakei, kad bijai, jog gali neužtekti pinigų tavo tėčio gydymui. Bet iš kur tas Gucci laikrodis ant tavo rankos, ir tie stilingi rūbai?
- Apžvelgei mane nuo galvos iki kojų.
- Juk turiu apžiūrėti, su kuo susipažinau. Nekrypk nuo temos, gudruoli.
- Negalėjau prašyti visų pinigų iš tėvų, kad sumokėtų už mano mokslus. Turėjau dirbti. Tiesa, aš turėjau darbą. Dirbau privačiu sporto treneriu. Mano dėdė yra sporto klubo savininkas, todėl tą darbą gavau nesunkiai. Tačiau man visų tų pinigų neužteko. Viename iš vakarėlių, mano draugas pasiūlė pabandyti žolės. Surūkiau vieną suktinę ir po to karto man kilo mintis ją pardavinėti.
Kaip man pasibjaurėjau šiuo žmogumi. Pardavinėjo žolę? Ką jis dar sumąstė parduoti. Gal jau ir miltelius? Pertraukiau jo kalbą, nes norėjau sužinoti tik vieną.
- Vis dar pardavinėji?
Jis susirūpino. Suraukė antakius, bet po kelių sekundžių jo veidas sušvelnėjo. Pakėlė į mane akis ir kalbėjo toliau.
- Nebe. Prieš pusę metų kažkas paskundė mano draugą, kuris dabar sėdi kalėjime. Pardaviau paskutinę žolę, kad policija atvažiavusi mano namuose nieko nerastų. Po to karto nusprendžiau šia veikla nebeužsiimti.
- Kaip užsidirbi pinigų dabar?
- Kas mėnesį man pinigų atsiunčia dėdė. Dar užsidirbu užsiiminėdamas šiek tiek kitokiu verslu.
- O ne, tai pasitvirtino.
- Kas?
- Pardavinėji miltelius?
- Ne, - jis nusijuokė. - Dirbu automobilių parduotuvėje. Taigi pardavinėju naujas mašinas. Ten taip pat neblogai moka.
Aš net lengviau atsikvėpiau. Gurkštelėjau jau baigusios atšalti kavos ir vėl pažvelgiau į jį. Tvarkingai sukeltus į viršų jo plaukus. Susidomėjimo kupinas žydras akis. Įsitempusį žandikaulį. Jis nori man kažką pasakyti, bet tvardosi. Galų gale neiškentė:
- Tas žmogus, kurį važiuoji aplankyti, tikriausiai yra labai svarbus tau. Pasiryžai gana ilgai kelionei.
- Dėl man rūpimų žmonių galėčiau padaryti bet ką. O ilga kelionė man nėra kliūtis. - Atšoviau gan rimtai.
- Ypač, kai turi daug šnekanti kompanijoną, - vėl nusijuokė. Tik dabar supratau, kad ne tik jis pats, bet ir jo juokas yra labai gražus.
- Na taip. Tas kompanijonas kažkiek sugebėjo praskaidrinti mano nuotaiką. - Vos tik pakeliu akis nuo kavos į Kajų, sutinku jo žvilgsnį. Kodėl jis man neatrodo nuoširdus? Visada su žmonėmis žaidžiu akių karą ir nenusuku jų, kol kažkas kitas nenusuka pirmas. Šįkart aš vėl akis nuleidau ir įsistebeilėjau į savo rankas, apsivijusias kavos puodelį. Ar aš susigėdau? Tai neįprastas dalykas man.
- Galiu tavęs dar kai ko paklausti? - O jis tikrai labai daug šneka, bet tuo pačiu ir yra labai smalsus.
- Klausk, bet nepažadu, kad atsakysiu.