Mylėsiu Tave Amžinai

16 DALIS

Kai pastoviai gyveni vien su savo mintimis, laikas eina baisiai lėtai. Toks jausmas, lyg savo kambaryje būčiau praleidusi visą amžinybę, bet praėjo tik kelios dienos. O aš vis dar negaliu nustoti galvoti apie pastaruosius įvykius. Prieš akis iškyla prisiminimai. Geri ir blogi. Norėčiau atsukti laiką atgal ir viską pakeisti. Galbūt dabar viskas būtų kitaip. Šiuo metu būčiau išbėgusi į lauką palakstyti kartu su Bongo, grįžusi ruoščiau vakarienę savo šeimai, paskambinčiau savo geriausiai draugei, kad ištraukčiau iš jos visas žinias apie naująjį vaikiną. Bet tai tėra eilinis mano noras, kuriam išsipildyti neužtektų įdėti visų pastangų, nes tai yra neįmanoma. Vis dėlto, ne viskas šiame pasaulyje yra įmanoma.
Norėčiau tiesiog išbėgti iš šio kambario ir bėgti ieškoti mylimo žmogaus, bet net nežinau, kur man reikėtų eiti. Ar jo artimieji žino, kas atsitiko? Ar aš viena nežinau, kur jis yra?
- Gal norėtum išeiti pasivaikščioti? Lauke puikus oras. - Įkišusi pro duris galvą mama galvojo mane ištraukti iš kambario.
- Man gerai ir čia, - nusisukau ant kito šono.
- Nagi, Eva, širdele, kiek ilgai dar ruošiesi tūnoti užsidariusi kambaryje? Nenori man papasakoti, kas yra?
- Aš tiesiog... - nutilau. Mama atrodė pasiruošusi išgirsti bet ką, tačiau aš nenorėjau jai nieko pasakoti. - Noriu pabūti viena su savimi. Po tos avarijos jaučiuosi keistai ir neatsigaunu.
- Tau praverstų prasiblaškymas. Nagi, paskambink Paulai, išeikit abi susitikti.
Mama teisi. Galbūt per ilgai užtrukau su savo mintimis tūnodama lovoje ir nejudėdama. Tikriausiai turėčiau pradėti viską iš naujo. Pavyzdžiui, vėl išeiti į lauką. Tikrai labai seniai ten buvau. Pasiėmiau telefoną, surinkau Paulos numerį ir po kelių garso signalų ji atsiliepė.
- Eva! Nepatikėsi! Kaip tik ruošiausi tau skambinti. Ar tai sutapimas? - Sutapimų nebūna. Norėjau jai tai atšauti, bet žinau, kad būtų vėliau ant manęs supykusi, kad elgiuosi vėl netinkamai. Taip, aš turiu įprotį atstumti man artimus žmones ir nė nesiruošiu savęs keisti, kad ir kiek vėliau save keikčiau.
- Bet nespėjai, - nusijuokiau. Pati girdėjau, kaip mano juokas baisiai dirbtinai skamba. - Vis dėlto baisiai tavęs pasiilgau. Ar norėtum susitikti po 15 minučių parke, mūsų vietelėje?
- O jetau, Eva, atleisk. Po valandos išvažiuoju su Mečiu pas jo tėvus. Jis nori mane su jais supažindint. Neįsivaizduoji, kaip aš bijau! Gal netgi jiems nepatiksiu. - Paula rėkte rėkė iš susijaudinimo, o aš likau nusivylusi, kad mano galbūt galėjusi pasitaisyti nuotaika liks tokia pati, kokia buvo ir iki dabar.
- Pranešk man, kai grįši namo. Lauksiu su visom naujienom.
- Būtinai! Laikykis, bučkis, - tuom mūsų pokalbis ir baigėsi. Ką gi, dar dieną pasėdėsiu tarp keturių sienų. Kadangi jos visos baltos, po truputį pradedu jaustis kaip beprotnamyje.
Sėdėdama ant lovos ir galvodama, ką gi dabar nuveikus, prisiminiau, kad nuo mano balkono į apačią yra nutiestos kopėčios. Būdama maža išsiprašiau tėvų, kad man jas pritaisytų, tuomet jaučiausi kaip princesė, kai iš viršaus nusileisdavau žemyn kopėčiomis, kurios yra apsivijusios gyvatvore. Kažkodėl man į galvą šovė, kad turėčiau be jokios žinios jomis nusileisti ir bėgti kuo toliau nuo čia. Bet ir toliau sėdėjau ant lovos, lyg kažkas mane laikytų. Velniai griebtų, padarysiu tai. Pasiėmiau iš spintos švarkelį ir pajudėjau link balkono. Pradėjo temti, todėl pamaniau, kad reikėtų apsidairyti, ar lauke nėra kur nors vaikštančios mamos arba mano brolio su draugais.
- Tuščia ir saugu, - sumurmėjau pati sau ir stipriai įsikabinusi į kopėčias, kad nenukrisčiau, lėtai leidausi žemyn.
Pagaliau. Pagaliau aš ir vėl ištrūkau. Nė neturiu noro grįžti atgal Nežinau ar grįšiu. Kelionė prasideda.