Mylėsiu Tave Amžinai

5 DALIS

Aš nesipriešinau tam, kad jis laikytų ranką man ant liemens. Pirmą kartą pasijaučiau jaukiai šalia žmogaus. Jaučiau nuo jo sklindančią šilumą, kuri mane ramino. Aš Tomą pažįstu vos kelias dienas, o jau pradedu suprasti, kad jis nera toks blogas žmogus, koks maniau, kad yra.
- Tikrai nenori nueiti pavalgyti? - Jis tai siūlo man jau antrą kartą.
- Galbūt bus geriau, jeigu aš jau keliausiu namo. Darosi vėlu ir vėsu.
- Galiu tave palydėti iki namų?
- Ar vėl siūlysi sėstis į mašiną?
- Ar dabar jau bijai mašinų?
Sustojau ir pažiūrėjau į jį piktu žvilgsniu. Tada pradėjau šypsotis kol abu nusijuokėme.
- Tikrai ne.
- Bet žinau, kad mieliau eisi, taigi nesiūlysiu.
- Ačiū už supratimą. Gyvenu netoli, tik 10 minučių kelio.
Kol ėjome iki mano namų dar šiek tiek šnekėjomės. Jis papasakojo apie savo tėvus, jog jie gyvena Vokietijoj, ten iš kur atvažiavo jis pats. Tikėjausi, kad mama grįžusi jau miegos, nes nenorėjau, kad pamatytų mane prie durų su vaikinu. Žinau, kad puls klausinėti apie jį. Prieš valandą parašiau jai žinutę, kad nesijaudintų. Kai sustojome, Tomas paėmė mane už rankos ir prisitraukė arčiau. Nujaučiau, ką jis nori padaryti, todėl ėmiau šnekėti, kad tik išsisukčiau.
- Dar kartą dėkoju už gėles, jos labai gražios, - nusišypsojau.
- Tai ką, taip ir išsiskirsim? Ar vis dėlto sutiktum dar kartą su manimi pasimatyti?
- Susitarimas yra susitarimas, Tomai. Ačiū už vakarą, bet man tikrai jau reikia eiti.
Prieš man pasukant namų link, jis pažvelgė į mane savo vandenyno spalvos akimis, kurios atrodė šiek tiek liūdnos ir nusivylusios, stipriai spustelėjo ranką ir tuomet.. ją paleido.
- Viso, - dar spėjau išgirsti jį tai pasakant, kol neuždariau durų.
Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pirmą kartą sulaukiu iš vaikino dėmesio. Į mane niekada niekas nekreipė dėmesio. Turėjau kelias simpatijas, bet jie į mane net nežiūrėjo. Laiptais užlipau į viršų ir pasukau į savo kambarį. Atsisėdau ant lovos vis dar laikydama rožes. Žiūrėjau į jas ir mano galvoje dėliojosi šio vakaro vaizdai. Dar nesu mylėjusi žmogaus, galbūt todėl aš ir atstumiu Tomą. Jis tikrai jau ne kartą yra turėjęs visokių santykių. Sakydama žodį "visokių" turiu omenyje, jog ir nekaltybę bus praradęs seniausiai. Vis gi jam dvidešimt trys metais. O tarp mūsų gan nemažas metų skirtumas. Nežinau mes galėtume kada nors draugauti rimtai.
Pamerkiau gėles į vazą ir pastačiau šalia lovos ant staliuko. Atsiguliau į lovą ir užmigau su mintimis apie tai, ar galėčiau sau leisti įsimylėti.
Atsibudau nuo švelnaus prisilietimo. Kažkas lėtai pirštais ėjo per mano ranką, jaučiau žvilgsnį įbestą į mane, tačiau tamsoje nemačiau kas ten.