Mylėsiu Tave Amžinai

17 DALIS

Džiaugiausi, kad namie ir kreditinėje kortelėje dar turėjau savo santaupų. Tai pinigai, kuriuos taupiau gana ilgai. Šeimoje buvau viena iš tų, kuri neleidžia pinigų veltui arba bent jau nusiperka gana svarbų daiktą, kurio tikrai labai reikia. Mane gąsdino tai, kad iš tiesų, nežinau, kaip rasiu tai ko man reikia. Kaip aš ištversiu visą šitą kelionę? Mama pasius, kai neras manęs namie, tikriausiai sukels ant kojų visą policiją ir jie manęs ieškos savaitę ar net daugiau. Vien mano kelionė užtruks kelias dienas tai tikrai. Autobusu turėjau važiuoti 4 valandas iki kito miesto vien tam, kad galėčiau nusigauti iki oro uosto. Kelionė nebuvo viena iš trumpųjų. Gerai, kad su savimi pasiėmiau kuprinę, į kurią susidėjau savo iPad'ą, rūbus, jog galėčiau vėliau pasikeisti bei piniginę. Svarbiausi daiktai kelionei. Kol atvažiavome iki Los Andželo, spėjau pasižiūrėti vieną filmą, nors išties beveik neprisimenu, apie ką jis buvo, nes visą laiką sėdėjau ir daug galvojau, ir pasiklausyti muzikos. Vienintelis dalykas, kuris mane dabar geriausiai ramino. Išlipau iš autobuso, pasigavau taksi ir paprašiau mane nuvežti iki oro uosto. Jeigu mano širdis ir dabar taip daužosi, kas bus tada, kai atsidursiu reikiamoje vietoje? Oro uoste nusipirkau bilietą. Skrydis į Jungtinę Karalystę bus už 8 valandų, taigi teks visą tą laiką tūnoti čia. Nusprendžiau nueiti nusipirkti kavos, o vėliau ir pavalgyti. Tai man užėmė vos vieną valandą. Ką turėčiau veikti dar septynias? Atsisėdau ant vienos iš kėdžių, ten kur savo skrydžių laukė ir kiti žmonės, ir stebėjau visus praeinančius. Šeimos, skubančios į lėktuvą, bijančios pavėluoti ir savo atostogų pradžią praleisti laukdami kito lėktuvo, verslininkai, tvarkingai pasitempę, vis atsiraitoja švarko rankovę, kad patikrintų, kiek valandų. Prie manęs atsisėdo sena moteris. Na štai ir vėl močiutė su savo teorijom.
- Matau skrendi į Europą. Ar ne per mažai daiktų pasiėmei į tokią kelionę? - Ji žiūrėjo į mane išsprogdinusi akis, lyg jai tikrai būtų labai įdomu, kodėl aš pasiėmiau nedaug daiktų.
- Iškeliauju iš čia ne atostogauti, todėl nemanau, kad man prireiks visos mano spintos, esančios namuose.
- Būk atsargi, vaikeli, kuprinę gali laisvai pavogti, - na ačiū, moterie, kad įspėjai, dabar jaučiuosi taip, lyg būtent ji norėtų iš manęs ją pavogti.
- O lagamino ne? - linktelėjau galvą jos lagamino pusėn.
- Jie per sunkūs, būtų sunku bėgti, - ji man nusišypsojo, atsistojo ir susiruošė eiti. - Vis dėlto, geros tau kelionės.
Man nespėjus atsakyti, ji greit nušlubavo toliau. Kad ir kaip ilgai ėjo laikas, stengiausi kuo mažiau galvoti apie dalykus, kurie kelia man nerima. Gal ir gerai, kai šalia atsisėda močiutės. Su jomis galiu laisvai prastumti laiką.
Mano žvilgsnis nukrypo tolyn, į dvi žaidžiančias mažas mergaites. Jos priminė man mane ir Paulą vaikystėje. Gaudydavome viena kitą, lakstydavome kaip pasiutusios, griūdavome, atsistodavome ir vėl bėgdavome kuo greičiau. Nepajaučiau, kaip nuo prisiminimų prisiverčiau nusišypsoti.
- Jos tau primena tave? - Man vaizdą užstojo žmogus. Mano žvilgsnis nuo apačios slinko į viršų. Madingi batai, džinsai, tamsiai mėlyni su juodais taškeliais marškiniai, išryškinantys rankų raumenis, Gucci laikrodis ant kairės rankos, platūs pečiai ir...