Mylėsiu Tave Amžinai

50 DALIS

Kajaus akimis

Vis negalėjau suprasti, kas dedasi mano krūtinėje, o juolabiau širdyje. Vos tik pamatau Evą, širdis ima spurdėti kaip pašėlusi ir iškart imu jaudintis dėl nežinia ko. Po tos nelemtos išdavystės nebetikėjau meile, tapau šaltu, jausmų neturinčiu žmogumi, tačiau sutikus Evą, viskas po truputį ėmė keistis. Kad ir kas vyksta, nenoriu tuo tikėti, nes viskas ką noriu padaryti, tai Simoną laimingą, o kol aš stumiu "savo merginą" į savąją pusę, tikroji mano sielos draugė darosi vis laimingesnė. Nors mus siejo vos keli ar daugiau eilinių nakties nuotykių, ji vienintelė privertė atsigauti ir padėjo surinkti begalę dužusių širdies dalių į vieną. Žinojau, kad mums nieko nepavyks, nes aišku ji myli mano brolį, bet tai dar nereiškia, jog aš ja nebesirūpinsiu kaip anksčiau.
- Klausau? - atsiliepė ji apsimiegojusiu balsu. Praradau laiko nuovoką per nemiegotą naktį ir nepastebėjau, jog dar tik aštuonios ryto, o visgi dabar savaitgalis, tikriausiai vakar kur nors smarkiai šėlo. Neklausė manęs nanaudėlė.
- Ar smarkiai pasilinksminai vakar? - paklausiau kiek piktu balsu ir kaip mat supratau, kad ji sutriko.
- Na, su merginomis išėjome išgerti po porą taurių vyno, šiek tiek įsijautėm.. atleisk, - nutęsė.
- Neklausei manęs. Jei dabar būčiau šalia, tau geruoju nesibaigtų, išdykėle,- nusijuokiau pagalvojęs, kaip ją nubausčiau. - Tomas tave išlepino.
- Kajau... - atsiduso. - Tik vienas vakaras. Žinai, kaip aš greit įsišėlstu. O beto, seniai matėmės, gal norėtum šiandien susitikti?
- Šiandien turiu planų, - negalėjau praleisti savo dabartinės merginos gimtadienio, ypač, kai turiu jai paruošti gerą staigmeną.
- Ei, mano berniuko brolis niekada neatsisako turėti planų su manimi, - girdėjau jos žaismingą balsą ir man buvo sunku susitramdyti, bet šįkart negalėjau visko sugadinti.
- Žiūrėk, susitiksime kitą kartą, aš pažadu. Šiandienos niekaip negaliu atidėti.
- Ne, tu negali atidėti susitikimo su manimi. Arba šiandien vakare, kaip visada, aš tavęs sulauksiu, arba mes daugiau nebesusitiksime. Vieną dieną ir aš turėsiu apsispręsti ir jeigu tai bus tavo valia, apsispręsiu šiandien. - Man nespėjus nieko atsakyti, pokalbis nutrūko.
Kaip tik buvau Evai sumąstęs romantišką vakarą, per kurį ji atsipalaiduotų kaip niekad, o dabar rodos viskas sugadinta. Aišku, galėčiau viską paankstinti ir tuo metu ištrūkti pas Simoną. Po velnių, ką aš darau.. ji mane veikia. Jos abi mane veikia. Negaliu imti ir taip lengvai pasiduoti. Jeigu Sima šiandien nori apsispręsti, tą turiu padaryti ir aš.
Eva įspėjo mane, kad važiuos pietauti su mama ir tuomet susitiks su savo tėčiu, užtruks maždaug tris valandas, todėl man jų visiškai užteks, kad tinkamai viską suruoščiau. Paskambinau jos mamai, kad paliktų raktą nuo namų man randamoje vietoje, o ji leido suprasti, kad šiandien namo negrįš, todėl su Eva galėsime jaustis saugūs būdami vieni ir nebijodami, kad kas nors mus gali užklupti ne visiems tinkamoje akimirkoje.
Palaukiau, kol jos išvažiuos ir iškart atsirakinęs namo duris įėjau vidun. Svetainėje susiradau didelę krištolinę vazą, į kurią įmerkiau 101 rožę. Nežinojau, kokios jai patinka, todėl merginos, pardavinėjančios gėles, paprašiau į puokštę sudėti trijų spalvų rožių - raudonų, baltų ir rožinių. Labai tikėjaus, kad Evai patiks. Virtuvėje susiradau dvi taures šampanui, viską suruošiau ant stalelio svetainėje. Čiapat krosnyje užkūriau ugnį, nes lauke pliaupė lietus ir neabejoju, kad ji grįš permirkusi, todėl turės kaip reikiant sušilti, o tam vien manęs neužteks. Tarp indų susiradau krištolinį dubenį, į kurį sudėjau vaisius, kurie puikiai tinka prie putojančio vyno - trešnes, braškes, vynuoges bei persikus. Eva ne kartą užsiminė, jog geriau suvalgys dubenį vaisių, negu vieną saldainį. Tai prisiminęs nusišypsojau, nes supratau, kad tai jai tikrai patiks. Išėjęs į lauką, ant durų pakabinau raštelį, jog eitų pro galines duris, nes šios kažkokiu būdu užsitrenkė. Prie galinių durų pakabinau baltas lemputes ir čia ant žemės pribarsčiau rožių žiedlapių, tą patį padariau ir namo viduje, taip vaizduodamas jai skirtą taką iki gimtadienio staigmenos. Rožių žiedlapių tako abiejose pusėse padėjau žvakių, kurias uždegsiu, vos tik iš jos gausiu žinutę, kad jau grįžta namo.
Prieš čia atvažiuodamas užsukau į juvelyrinę parduotuvę, kad pasiimčiau Evai skirtos dovanos, kurią užsakiau pries keletą dienų. Tai buvo vėrinys, skirtas būtent jai, nes ant jo kabėjo ryški E raidė su smulkiais deimantais, kurie žėrėjo bet kokioje šviesoje.
Vis dar svarsčiau ar reikėtų jį padėti ant stalo ir laukti, kol pati pamatys savo tikrąją dovaną, ar sėdint ant sofos ir gurkšnojant šampaną, netikėtai išsitraukti dėžutę su vėriniu. Bet visgi pasirinkau pirmąjį variantą. Laiku spėjau viską suruošti, nes iškart gavau jos žinutę, kad jau keliauja namo. Bėgau uždegti žvakių, prieš uždegant paskutiniąją, išgirdau į kiemą įvažiuojantį automobilį. Pažiūrėjęs pro langą pamačiau naujutėlį juodos spalvos Mercedes. Supratau, kad jį Evai padovanojo tėtis, vėl bandydamas jos taip atsiprašyti už visas skriaudas, jog paliko jos šeimą ir nesiteikė gražiai bendrauti penkerius metus. Stebėjau ją, kaip skaito raštelį ir pasuka galinių durų link. Ėjo nedrąsiai, spalvotais rožių žiedlapiais dengtu takeliu, pamačiusi mane aiktelėjo ir tuojau pat ėmė šypsotis. Pribėgo ir puolė man į glėbį, užsikorė ant manęs kaip koala - rankomis apsikabino kaklą, o kojomis apsivijo liemenį. Tuomet atšlijo, abiejomis rankomis suėmė mano veidą ir mūsų lūpos susiliejo.
- Tai tu viską padarei? - paklausė atsitraukusi, bet vis dar plačiai šypsojosi.
- Viskas tik Tau, mano merginai, - abiem rankom suėmiau ją už liemens ir prisitraukiau arčiau. - Ar tu išalkusi? - galva linktelėjau stalo pusėn.
- Tikrai jau visko prisivalgiau, - pasižiūrėjo į stalo pusę. - Bet vaisių ir šampano tikrai neatsisakysiu, - pasakė šyptelėjusi ir griebusi mano ranką, nusitempė ant sofos. - Tu juk nesi romantikas, - suraukė antakius, bet tuomet jos veidas vėl pasidarė kupinas džiaugsmo.
- Kadaise buvau. Tikriausiai trupinėlis viso to dar išliko mano širdy ir sugebėjau tavo dieną padaryti dar geresne.
- O kas čia? - pasilenkė paimti dėžutės su vėriniu.
- Tikroji tavo dovana. Nagi atidaryk, pažiūrėk, kas viduj.
Ji atidarė dėžutę ir aiktelėjo. Pažiūrėjo į mane ir tuomet vėl įsistebeilijo į vėrinį.
- Kajau.. - nutęsė. - Jis.. jis nuostabus! - apsikabino mane ir pakštelėjo į lupų kamputį. - ar gali? - Paklausė išėmusi vėrinį, ragindama mane jį užsegti ant kaklo. Taip ir padariau. Ji ranka lietė savo dovaną ant kaklo ir žiūrėjo į mane. Rodės tuoj pravirks. - Tai nuostabiausia dovana. Netgi geresnė už naują mašiną. - Pasakė linktelėjusi lango pusėn, kur matėsi jos naujas automobilis.
- Džiaugiuosi, kad tau patiko. - Žvilgtelėjau į laikrodį ant rankos - dar turiu kelias valandas. Turėčiau spėti. - Šampano? - pasiūliau paduodamas jai taurę ir ji sutiko. Taip dar prasėdėjome visą pusvalandį, o laiko man vis mažėjo. Reikėjo visko imtis greičiau.
Pasilenkiau jos pabučiuoti ir ji leidosi, atsakė man tuo pačiu. Ranka slydo po jos suknele vis aukštyn. Eva padėjo nusimauti man marškinėlius, o aš pasisodinęs ją, atsegiau suknelę. Paraginau atsistoti ir išlaisvinau ją nuo rūbų ir dabar ji priešais mane stovejo visiškai nuoga. Jos rankos slydo mano krūtine žemyn, lietė pilvą, lėtai atsegė kelnių diržą ir pačias kelnes. Kadangi šiandien viskas romantiška, manau užteks ir vieno karto. Iš židinio sklindančios liepsnos švieselės apšvietė mudu, bet ne visiškai, todėl mačiau apšviestą tik vieną jos gražaus kūno pusę. Neilgai trukus jau gulėjome ant sofos, aš lėtai sūpavausi pirmyn atgal, leisdamas jai patirti švelnų malonumą, vos tik pradėjus man greitėti, pajaučiau stipriai nugarą geliančius nagus, supratau, kad ji tuoj baigs, todėl pasistengiau, jog tai padarytume vienu metu. Ir štai abu alsuojame sunkiai, gaudydami kvapą ir mūsų lūpos vėl susiliečia.
- Ačiū. Tu nuostabus. Visas šis vakaras - tobulas. - Kalbėjo ji plačiai šypsodamasi.
- Aš laimingas, nes tu laiminga, širdele, - pakštelėjau jai į lūpų kamputį. - Labai norėčiau dar likti, bet turiu nenumatytai iškilusių planų, atleisk.
- Neišeik, prašau, - suėmė už rankos vos man atsistojus.
- Pažadu rytoj ryte tave aplankyti, - apsirengiau, mudu vėl aistringai pasibučiavome ir aš išėjau.
Viena dalis manęs norėjo likti, kita - lėkti paskubomis pas Simoną. Noriu, kad ji šiandien pasakytų savo sprendimą, kad ir koks jis yra. Nesvarbu kas, padarysiu dėl jos viską.