Mylėsiu Tave Amžinai

34 DALIS

Sėdėjau viena prie baro pasirėmusi rankomis galvą, kuri dar šiek tiek sukosi, bet jaučiau, kad nuo to išgąsčio prablaivėjau. Prie manęs kažkas atsisėdo. Pagaliau, pagalvojau. Bijojau, kad nebenorės su manimi šnekėtis, bet aš taip pat turiu jam daug ką išrėžti tiesiai į akis, taigi privalės mane išklausyti.
- Labas. - Pasisveikin šaltai.
- Laba, - atsakiau jam kiek susijaudinusi. Po šitiek laiko bijau kažką pasakyti.
- Ką čia viena veikinėji?
- Tavęs laukiu, - jis išsprogdino akis, lyg būtų nustebęs.
- Ilgai laukei?
- Nelabai, - nuleidau galvą ir įsistebeilijau į stiklinę vandens, kurio paprašiau barmeno.
- Tai gerai. Priėjau prie tavęs, nes galvojau, kad reikia pasidomėti, kas čia per nesamonės dedasi.- Pasakė ir šūktelėjo barmenui, kad atneštų jam stiklinę viskio.
- Šnekėjausi su tavo vaikinu..
- Jis ne mano vaikinas, - nutraukiau jį.
- Nemeluok, juk mačiau, ką ten išdarinėjot šokių aikštelėje.
- Tai dar nereiškia, kad jis mano vaikinas, - stengiausi kalbėti ramiai ir nepasimesti.
- Nenervink, tik pripažink. Viską mačiau, gal net per daug nei reikėjo.
- Ką tu matei?
- Galvoju dabar, ar verta gilintis man čia.
- Kodėl tu nesugebi normaliai visko pasakyti.
- Tiesiog neatėjau tam, kad sugadinčiau nuotaiką tau ar sau, - pakėlė stiklinę su viskiu prie lūpų ir užsivertė ją visą. Kai pakėlė galvą į viršų, išsitiesė jo kaklas. Būčiau norėjusi dabar kibti į jį ir bučiuoti. Bet turėjau valdytis. Jis dabar baisiai ant manęs pyksta, o aš vis dar laikau pyktį ant jo.
- Ne pirmas kartas, kai bandai nukrypti nuo temos viską kuo greičiau užbaigdamas, tik šįkart bloguoju. Nežinau, kodėl tu taip ant manęs širsti dabar.
- Nes nesamones darai.
- Aš darau nesamones? Ir kokias gi?
- Trumpai sakant, sakei vieną, o darei kitą.
- Aš tau nieko nesakiau.
- O tos žinutės? Kuriose rašei, kad pasiilgai manęs. O dabar? Matau tave besilaižančią su tuo šmikiu. - Po velnių. Aš buvau visiškai pamiršusi, kad rašiau jam žinutes. Ir jų buvo labai daug. - Čia beveik tas pats, jei aš tau dabar sakyčiau, kad tu man vis dar rūpi, o tuo pačiu po kelių akimirkų bučiuočiau kitą. Gal tau tai ir priimtina.
- Be tavęs daugiau niekam nesakiau, kad rūpi man.
- Nežinau ar sakei būtent šiuos žodžius, bet esmė, kad prieš akimirką šokai ir bučiavaisi su kitu. O prieš tai sakei, kad pasiilgai manęs. Bet sakau, tavo veiksmai visai kiti buvo.
- Jeigu manai, kad visa tai rimta, tai labai klysti. Jis ne kartą iš manęs girdėjo, kad man tavęs labai trūksta ir norėčiau, kad vėl būtume kartu. Jeigu netiki, gali paklausti jo paties. Tarp mūsų tikrai nieko nebuvo ir nėra.
- Čia tik tu taip gali žinoti, o man gilus miškas.
- Ir tik todėl, kad nepasitiki manimi, - pažiūrėjau į jį, o jis tik stumdė savo stiklinę. Jis ant manęs pyksta. Labai. Bet nesvarbu kas, aš vis tiek jį myliu.
- Sunku patikėti, kai taip tik vinguriuoji tai į kairę, tai į dešinę. Aišku išbandyti viską reikia, aš pritariu. Tiesą sakant, pats visą šį laiką su kaikuo prabuvau. - Po šių žodžių širdis man dužo į milijardus smulkių dalelių. Galvojau mirsiu tą pačią sekundę. Net pamiršau kvėpuoti ir staigą pradėjau gaudyti kvapą. Bet jis tik pakėlė galvą, kad pasižiūrėtų, kas su manimi negerai, tačiau tuo metu aš apsimečiau, kad viskas gerai. Nenorėjau, kad dabar galvotų, jog esu silpna. Aš privalau būti stipri.
- O, kai aš tau tiek žinučių prirašiau ir negavau jokio atsakymo, nieko nereiškia?
- Reiškia.
- Aišku tikriausiai net neįdomu tau buvo, ką aš rašiau.
- Patikėk, perskaičiau kiekvieną tavo atsiųstą žinutę.
- Bet ignoravai ir toliau mane.
- Kaip matai dabar neignoruoju, - atšovė taip piktai, kad praradau norą su juo šnekėtis.
- Verti mane gailėtis, kad tuos kartus išvis tau rašiau.
- Tuoj gailėsies, kad vis dar čia esi. - Apšalau po šių žodžių. Jis drįso mane skaudinti, kol buvo dingęs ir drįsta skaudinti dabar bešnekėdamas su manimi. Negi nieko nebejaučia man, tik neapykantą dėl vienos vienintelės klaidos? Nors pats ką tik prisipažino, kad tuos kelis mėnesius su kaikuo prabuvo.
- Pyksti ant manęs praktiškai dėl nieko.
- Sakai aš perdedu?
- O tai ką, ne?
- Šiektiek, bet nedaug. Aš bent jau nesakiau, kad pasiilgau tuo pačiu sukant kažką man už nugaros.
- Tomai, įsikalk sau į galvą, kad aš nieko neveikiau tau už nugaros. O ką rašiau, nemelavau.
- Jaučiu, kad tuoj bus blogiau, todėl manau, kad mums reiktų baigti šį pokalbį, kadangi abu turime skirtingas šios istorijos puses.
- Nes tu per daug viską sureikšmini.
- Gal tu ir teisi, o gal ir ne, - jis atsistojo nuo kėdės ir jau ruošėsi eiti.
- Jei pyksti ant manęs, nereiškia, kad privalai šnekėti dar bet ką, kas tau šauna į galvą.
- Aš nepykstu. Tu tik nepyk ir viskas bus normaliai. Taip gavosi ir tiek. - Mirktelėjęs man akį nuėjo šalin. Prie jo priėjo ta pati šviesiaplaukė, su kuria anąkart bučiavosi parke, apsivijo ją ranka per juosmenį ir nuėjo.
Kaip jis drįso dar po šitokio ginčo ir toliau mane skaudinti. Aš nekalta, kad jo brolis mane nugirdė ir išprovokavo daryti tai, ko tikrai nenorėjau. Iš kur galėjau žinoti, kad jis čia.
Norėjau iš čia dingti, tą pačią sekundę. Išbėgau iš namo palikusi jame vienus iš savo mėgstamiausių aukštakulnių ir bėgau. Nežinau kur, bet esmė, kad bėgau.