Mylėsiu Tave Amžinai

8 DALIS

Vėl prisėdau ant suoliuko ir pasinėriau į telefoną, kad slapčiomis galėčiau stebėti Tomą besišnekučiuojantį su šviesiaplauke gražuole. Galiu prisiekti, kad jau kažkur esu ją mačiusi.
- Taip ir maniau.. - pasakiau pati sau.
- Atsiprašau? - Atsiliepė šalia manęs prisėdusi močiutė. Na taip, ji galvojo, kad aš kalbuosi su ja.
- Atleiskite, šnekėjau su savimi, - ir vėl vogčiomis stebėjau Tomą su ta mergina.
- Žinote, jei norite to vaikino, tiesiog prieikite ir užkalbinkite, - tuomet jie pasibučiavo. Močiutė prunkštelėjo ir vos tvardydama juoką tęsė. - Arba jau per vėlu.
- Ačiū, - sarkastiškai šyptelėjau ir atsistojau toliau bėgti. Dabar noriu pabėgti nuo nuo visų, nuo šio pasaulio. - Eva, raminkis, tau jis nepatinka, vakar sugebėjai atstumti, taigi pamiršk tai ką matei, tai neturėtų rūpėti, - mintyse ėmiau save raminti.
Bėgau iš visų jėgų iki ledainės, kur visada su Paula einame atsigaivinti karštomis vasaros dienomis. Vos išbėgusi iš parko, pajaučiau, kad nebegaliu kvėpuoti, sukniubau ant žemės ir stengiausi įkvėpti oro. Jaučiausi išsekusi, be oro, išduota. Tenorėjau vieno. Nebegauti to suknisto oro.
Kažkas mane pakėlė nuo žemės, tačiau nemačiau, kas. Padėjo nueiti iki artimiausio suolelio parke.
- Paula? Ką tu čia veiki? - vos išlemenau.
- Ėjau į pasimatymą ir pamačiau pažįstamus sportinius marškinėlius. Negi turėjau palikti tave ten klūpėti? - Kiek piktai atsakė į mano klausimą. - Kas po velnių atsitiko?
- Nežinau. Aš bėgau. Man pritrūko oro. Sukniubau ant žemės. Nebenoriu nieko.  - kaskart vis įkvėpdama oro bandžiau ištarti žodžius.
- Velniop pasimatymą. Eime, aš nuvesiu tave namo.
- Ne. Aš nueisiu pati, man tereikia šiek tiek pailsėti. Žinojau, kad negalima man bėgioti, kai lauke taip karšta.
- Tu gal išprotėjai? Ar nori, kad aš tave prarasčiau visai ne laiku? - Beveik verkdama ji iššaukė šį klausimą.
- Paula, neverk, susigadinsi savo nuostabų makiažą, tinkantį eiti į pasimatymą su gražuoliu studentu.
- Paskambinsiu tavo mamai, kad atvažiuotų čia. Nenoriu, kad namo keliautum viena. - Aš tik pakraipiau galvą. - Eva, net nedrįsk su manimi ginčytis. Gal tuomet turėčiau paskambinti tavo naujajai simpatijai Tomui?
- Ne! - Man rodos mane girdėjo visas parkas, nesvarbu koks jis didelis bebūtų.
- Ramiai, nešūkauk, nes dar iškvies psichiatrus, kad išvežtų tave su tramdomaisiais marškiniais iš čia. - Ji jau atsistojo eiti. Atrodė įsižeidusi. Sugadinau jai nuotaiką, tikriausiai prieš nutinkant svarbiam įvykiui. Dabar ji tikrai ant manęs pyks. - Prašau, rūpinkis savimi. Man tavęs reikia. - Pakštelėjo man į kaktą ir nuskubėjo į prabangų restoraną, kuriame susitiks su Mečiu.
Atsistojau eiti, vis dar trūko oro, bet turiu įveikti kelią iki namų. Mąsčiau kaip išvengti to paties reginio, kurį mačiau vos prieš dešimt minučių. Tikiuosi jų ten daugiau nebepamatyti.
Supratau kame čia problema. Jis tikėjosi, kad aš teesu naivi mergiotė, kuri sutinka su bet kuo, kas jai yra siūloma. Bet kai nepasidaviau niekam, kas galėtų man šiaip ar taip pakenkti, sumąstė susigrąžinti savo buvusiąją. Netikiu, kad jos čia nebuvo visą tą laiką. Gal ji netgi su juo gyvena. Gal jie yra laiminga pora ir ruošiasi greitu metu susituokti ir susilaukti vaikų.
Ėjau nuleidusi galvą ir nieko nemačiau, kas dedasi aplink. Tik kelią, esantį man po kojomis. Per savo žioplumą netyčia į kažką atsitrenkiau.