Mylėsiu Tave Amžinai

9 DALIS

- Eva, dukrele, sveika, - nu jau šitą žmogų aš mažiausiai norėjau šiuo metu matyti.
- Labas.. tėti, - ištariau šiuos žodžius pro sukąstus dantis.
- Kaip matau, nepamiršai sportuoti. Išėjai pabegioti, a? - Kumštelėjo man į šoną taip, kad net sudejavau. Galėčiau jį paskųsti, kaip smurtautoją.
- Išėjau išlieti savo energijos ir tiek, - stovėjau nusiminusi, kad dabar dar ir turėsiu šnekėti su žmogumi, kurio nemėgstu.
- Ar nutiko kažkas, ką turėčiau žinoti? - Kilstelėjo antakį paklausęs šio klausimo, lyg jam išvis rūpėtų tai, kas vyksta mano gyvenime.
- Nieko, ką tau reikėtų žinoti. Visiškai nieko. - Praėjau pro jį kaip pro sieną, nes net nesiruošė pasitraukti man iš kelio.
- Gal norėtum šiandien vakare ką nors nuveikti su savo tėčiu? - Šypsojosi taip, lyg būtų galvojęs, kad aš sutiksiu. Bet šiandien tenoriu užsidaryti savo kambaryje ir nieko neveikti.
- Kitą kartą.. - nuėjau nė nelaukdama, ką jis atsakys.

Grįžusi namo šokau į dušą. Šaltas vanduo tekėjo man per veidą. Ėmiau ant rankos jausti vakarykštį Tomo prisilietimą. Vis dar galėjau prisiminti jo švelnų balsą ir gilų žvilgsnį. Kad ir kiek sau neigiau, giliai širdyje jaučiau smulkutį virpesį, kuris po truputį manyje žadino jausmus. Nenorėjau tuo tikėti, bet smegenys sakė vieną, o širdis visai ką kitą. Man labai reikėjo pasišnekėti su labiausiai šioje srityje nusimanančiu žmogumi - mama. Nuėjau į jos darbo kambarį ir stovėjau tarpdury, kol galų gale mane pamatė.
- Ar kas nutiko, širdele? - Ji atrodė susirūpinusi. Nežinau, kodėl. Arba darbe vėl kio nemalonumų, arba mano veidas atrode taip baisiai, kad ji išsigando jį pamačiusi.
- Man dabar tavęs labai reikia, - ašaros pradėjo kauptis akyse. Mama mane apkabino ir taip laikė dešimt minučių. Vėliau jai papasakojau kas nutiko.
- Ak mieloji. Niekada nežinai, kas gali nutikti. O mes visi mokomės iš klaidų. - ji glostė man galvą, pirštais šukuodama plaukus. Dievinu tą jausmą. Ramuma ir jaukumas esant šalia brangiausio pasaulyje žmogaus.
- Nenorėjau, kad taip atsitiktų. Mama, kaip man pamiršti?
- Praeis savaime. Eik pailsėti. O kitą savaitę nuvesiu tave pas gydytoją. Būtinai turi išsitirti, kas yra negerai.
- Ačiū tau.
- Nedėkok. Aš visada šalia, kartu su tavimi. - Ji vėl stipriai mane apkabino ir paleido.
Grįžusi į kambarį griuvau į lovą. Nepajaučiau kaip greit užmigau. Mane pažadino švelnus rankos prisilietimas.
- Kelkis, apturėsime mamos ir dukros vakarą šiandien. - Mane šis pasiūlymas labai viliojo, todėl šokau iš lovos ir nusekiau paskui mamą.
Virtuvėje ant stalo buvo paruošta produktų. Keksiukų formelės, grojo muzika. Netgi Bongo atrodė keistai laimingas lakstydamas iš kampo į kampą ir maišydamasis mum po kojom. Kepėme vanilinius ir šokoladinius keksiukus ir juos puošėme spalvotais kremais bei pabarstukais. Buvome abi miltuotos nuo galvos iki kojų, o Bongo pagriebęs miltų pakuotę lakstė po visą virtuvę, atrodė taip, lyg būtų prisnigę namo viduje. Juokėmės iki ašarų. Vėliau dar pasidarėme spragėsių, braškinių ledų kokteilių ir ėjome žiūrėti filmo. Sėdėjome ant sofos dviese susiglaudusios, ant stalo gulėjo didelis padėklas su visu maistu, o dideliame televizoriuje ėjo vienas iš mėgstamiausių mano ir mamos filmų - ,,Purvini šokiai". Neprisimenu ar pabaigėme žiūrėti filmą, žinau tik tiek, kad tryse  - aš, mama ir Bongo - užmigome ant sofos ir prabudome tik paryčiais, kai mama sulaukė skambučio iš darbo. Aš grįžau į savo kambarį. Pasiėmiau telefoną, seniai tikrinau, kas jame gero. Sulaukiau dviejų skambučių ir penkiasdešimties žinučių nuo Paulos ir septynias žinutes nuo...
- Po velnių, ko jam dabar. - pasakiau sau.

"Eva, noriu su tavimi pasikalbėti"

"Nagi, neignoruok. Aš žinau, jog susitarėme, kad atsiknisiu nuo tavęs."

"Susitinkame ten pat, kur ir vakar?"

"Prašau neignoruok manęs."

"Negaliu pasakyti to rašydamas žinutes."

"Ar viskas gerai? Kodėl neatrašai?"

"Atleisk nepasakiau iš kur gavau numerį. Parašiau facebooke tai tavo draugei.. aj va Paulai. Nepyk ant jos, tai mano mintis. Kai galėsi parašyk arba paskambink. Aš lauksiu"

Kiek padvejojus nusprendžiau jam atrašyti.

"Toji blondinė atsibodo ir vėl prisiminei mane?"

Neilgai truko laukti kol gavau atsakymą.

"Kokia blondinė?"

"Ta pati, su kuria bučiavaisi vakar parke"

"Ar Tu pavyduliauji? Tai mano buvusioji. Ji atvažiavo dabar vildamasi, kad mūsų santykiai vis dar egzistuoja"

"Negi dabar neigsi, kad egzistuoja?"

"Galiu pasakyti, kad jai nieko nebejaučiu, jei tik Tave tai nuramins :)"

"Manęs nereikia raminti."

"Ar Tu pyksti? Maniau nebenori manęs matyti."

"O aš maniau, kad aiškiai pasakiau, jog atstotum nuo manęs."

"Supratau, kad dėl to kas Tau rūpi reikia kovoti. Širdele, taip lengvai tavęs nepaleisiu"

Mano širdis taip suspurdėjo, kad nebežinojau ką jam atsakyti. Todėl padėjau telefoną šalin ir nuėjau pasidaryti kavos.