Mylėsiu Tave Amžinai

45 DALIS

Evos akimis

Laikui bėgant vis imu suprasti, kad Kajus yra tas gerasis brolis. Jam nebūnant šalia, galvoju apie jį, prisimenu, ką mes veikėme. Negaliu pamiršti mūsų glamonių, bučinių. Ant kūno jaučiu jo bučinius. Gal tai nauji jausmai. Gal aš pradedu viską iš naujo, tik kad su kitu vaikinu. Paula taip ir pamiršo iš manęs išsireikalauti visos tiesos apie Tomą, dabar tiesiog jo nekentė, o aš jo nekenčiau kartu su ja. Gyvenime jam neatleisu už tai ką padarė. Labai džiaugiausi, kai Paula sutiko, kad Kajus liktu kartu su mumis, mat taip bus saugiau. Bet man palengvėtų, jeigu Tomas grįžtu čia ir šią naktį, galėčiau jam skelti kelis antausius, o vėliau priploti su kastuvu, kuris stovi kažkur lauke už svečių namelio. Išdėčiau jam viską į veidą apie save ir Kajų, pasakyčiau, kaip stipriai jo nekenčiu ir, kad man dabar jis yra miręs. Nebeatpažįstu to Tomo, su kuriuo susipažinau prieš kelis mėnesius, su kuriuo leidau vakarus ir tą paskutinį, kuris iki šiol buvo mano mintyse, kurio niekaip negalėjau pamiršti. Tada jaučiausi visiškai laiminga ir negalvojau, kad galėčiau būti dar laimingesnė, nepagalvojau, kad viskas gali imti ir taip išnykti. Regis, visa tai ne man skirta. Man lemta būti nelaimingai. Bent jau kolkas, nes buvau per daug naivi, o dabar tas naivumas ėmė ir išnyko. Nebepasitikiu bet kuo. Pasitikiu Kajumi, kuris dabar išties yra šalia manęs ir palaiko mane bet kokiu atveju. Už tai jį labai gerbiu ir tikiuosi niekada jo neprarasti.
Paula užmigo padėjusi galvą man ant kelių. Glosčiau jos galvą, kad taip nurimtų. Kajus sėdėjo ant priešais esančios sofos ir mus stebėjo. Vis gailėjaus, kad jo nesutikau pirmo. Viskas būtų labiau pasisekę ir galbūt dabar tikrai būčiau laiminga. Jis pasakojo, kad kadaise buvo įskaudintas, bet taip ir neišsidavė, kas iš tiesų jam nutiko. Girdėjau tik žodžius - nelaiminga meilė. Pasirodo, mūsų likimai beveik panašūs, nes mano meilė taip pat nebuvo viena iš tų su laiminga pabaiga.
Paėmiau pagalvę ir atsistojusi padėjau ją Paulai po galva. Norėjau prieiti prie Kajaus ir padėkoti jam, kad yra čia su mumis ir padeda kiek tik gali. Man einant arčiau, jis ištiesė į mane rankas, taip paragindamas, kad atsisėsčiau jam ant kelių. Padariau taip, kaip norėjo jis. Atsisėdau jam ant kelių ir stipriai apsikabinau per kaklą. Pajaučiau jo švelnias lūpas ant savo kaklo. Tai mane labai ramino. Jaučiausi jaukiai ir saugi Kajaus rankose, norėjau, kad niekuomet manęs nepaleistų. Jis man patinka ne todėl, kad yra panašus į mano pirmąją meilę, bet tik todėl, kad aš tikiu, jog jis nėra toks kaip Tomas. Matau didelį skirtumą tarp judviejų ir tas skirtumas man beveik leidžia įsimylėti šį vaikiną. Bet negaliu sau to leisti, nes nejaučiu tos simpatijos iš jo pusės. Taip, jis karštas ir seksualus vaikinas, kurio norėtų betkuri mergina savo gyvenime, visuomet žiūrintis šaltu ir kažko geidžiančiu žvilgsniu. Taip norėčiau įlįsti į jo mintis ir sužinoti, apie ką dabar galvoja. Norėčiau, kad parodytų man bent šiek tiek meilės, kurią rodė savo merginai, kad suprastų, kad nesu blogesnė už ją ir nė už ką nepasielgčiau lygiai taip pat, kaip ir ji. Atšlijau nuo jo taip, kad mūsų lūpas skirtų vos keletas centimetrų. Kajus nieko nelaukęs švelniai mane pabučiavo. Kurgi dingo toji aistra, su kuria jis mane ir užvaldė? Dabar nebeatrodo, kad jis valgo mane akimis, elgiasi nedrąsiai ir atsargiai. Ar kažko bijo? Norėčiau, kad šnekėtų su manimi ir išsipasakotų viską, kas guli ant širdies. Jei tik jam būtų įdomu, papasakočiau apie viską, kas kelia man nerimą.
- Kajau.. - nutęsiau atsitraukusi, bet vis dar sėdėjau jam ant kelių, apsikabinusi per kaklą ir žvelgiau į jo susirūpinusį veidą.
- Taip? - Paklausė nuleidęs akis. Jis atrodo nuliūdęs.
- Išsipasakok man, - paprašiau pakštelėjusi į jo lūpų kamputį.
- Manau mums reiktų pailsėti, jau vėlu,- mane šiek tiek skaudino toks jo poelgis. Labai norėjau, kad pagaliau imtų su manimi šnekėti. Nepajaučiau kaip mano skruostu nuriedėjo viena ašara, nesusivaldžiau ir susigraudinau. Jis pirštu perbraukė per mano skruostą, kad ją nuvalytų. - Kas atsitiko?
- Nieko, eime miegoti, - pasakiau atsistojusi, bet jis sugriebė mane už riešo ir vėl pasisodino sau ant kelių.
- Neisime, kol nepasakysi, kas blogai.
- Aš noriu, kad tu man išsipasakotum. Negaliu įlįsti į tavo mintis ir sužinoti, kas dedasi tavo galvoje, bet tu su manimi nešneki.
- Aš nesu vienas iš tų, kurie dalinasi savo mintimis.
- Tuomet nežinau ar mum verta toliau bendrauti, nes man tai nėra labai priimtina.
- Nagi, juk mes vienas kitą traukiam, - šyptelėjo. Taip ta šypsena tikrai mane traukė, akimirkai pamiršau apie ką šnekėjome, bet prisiminusi vėl surimtėjau ir šįkart rimtai atsistojau vėl.
- Ne, Kajau, taip tęstis nebegali. Mes draugai, prisimeni?- Jis tik pakėlė į mane savo akis ir žvelgė vėl kviečiančiu pas save ant kelių žvilgsniu. Supratau jo šį gestą, bet ignoravau ir kalbėjau toliau. -  O draugai dalinasi savo problemomis ir vieni kitus išklauso. Aš tau papasakojau daug, apie savo gyvenimą, beveik apie viską, kas gulėjo ant mano širdies. Pažįsti mane tikrai neilgai, bet žinai daugiau, negu reikia. O aš težinau svarbiausius faktus apie tave, kuriuos žmonės rašo savo gyvenimo aprašyme, kurį siunčia darbdaviam, kad gautų gerą darbą.
- Su laiku sužinosi daugiau faktų apie mane, pažadu. Galime susitarti. Po vieną faktą kiekvieną dieną. Ką manai? - Paklausė vis dar laikydamas mane už rankos.
- Po tris, - tariau nusišypsojusi, kad pagaliau galime kažką susitarti. Gal sužinosiu ką nors įdomaus, kas pakeis mano nuomonę apie jį.
- Ar imsime dabar derėtis? Aš tau pasiūliau idėją, o tu jau ieškai išeities, kaip ją sugadinti.
- Aš noriu geriau tave pažinti, jei jau norime gražiai bendrauti.
- Po du, - vėl prisitraukė mane, kad galėtų pabučiuoti.
- Kartais padarysi išimtį. Pažadėk, kitaip nieko nebus.
- Pažadu, - ir abu atsigulėme susiglaudę vienas priešais kitą. Jis apsikabino mane per liemenį ir greitai pajaučiau jo gilų kvėpavimą. Užmigo, pagalvojau.
Jis dar vienas svarbus žmogus mano gyvenime ir neleisiu atsitikti kažkam, kas priverstų mane jį prarasti, nes daugiau niekas neišeis iš mano nelemto ir nelaimingo gyvenimo.