Mylėsiu Tave Amžinai

48 DALIS

- Kas jūs ir ko iš manęs norit? - ėmiau rėkti, bet tuojau pat kažkas nežymiai man kumštelėjo į šoną, kad nutilčiau.
- Nebūtina žinoti, - balsas man atrodė pažįstamas, bet nenorėjau sau prisukti baisių minčių, todėl galvojau tik apie tai, ko jie iš manęs nori ir kodėl mane paguldė mašinoje. - Jei pažadėsi būti rami ir tylėti, mes pažadėsim, kad greitai nuimsim Tau raištį nuo akių ir galėsi viską matyti. Na, sutinki?
- Gerai, pažadu. - Jie nusijuokė. Tikriausiai padariau klaidą pasižadėdama kažką, ką ne taip ir sunku padaryti. Puoliau į paniką ir pradėjau muistytis ant kažkieno kelių.
- Neversk manęs padaryti to, ko visai nenoriu, todėl geriau gulėk ramiai, tuoj atvažiuosim.
Jaučiausi blogai, nes sakiau mamai, jog atvažiuos Kajus, o čia pasirodė kažkokie vyrukai, kurie sumąstė mane pagrobti. Dabar ji prisigalvos velnias žino ko ir pati puls į paniką jei per naktį nepasirodysiu namie ar bent nepranešiu, kur esu ir kodėl taip staigiai dingau.
Bijojau, kad jie man gali kažką padaryti, todėl stengiausi nekrutėti ir nepratarti nė žodžio. Prie manęs pasilenkė ant kelių mane laikęs vaikinas ir mūsų lūpos susilietė. Pasimusčiau, bet jis tik stipriomis savo rankomis mane sulaikė, kad nejudėčiau ir vėl įsisiurbė į mano lūpas kad tylėčiau. Nežymiai užuodžiau tobulų vyriškų kvepalų kvapą. Atpažinau jį vos tik mintyse grįžo prisiminimai. Akimirką pasijaučiau saugi, bet vis tiek nesupratau, ko jie iš manęs nori.
Mašina neilgai trukus sustojo, vaikinai sėdėję priekyje išlipo, o mes likome sėdėti. Tvirtos rankos suėmė mane už šonų ir pakėlė nuo kelių. Jis pasitraukė ir išlipo iš mašinos, vėliau iš ten iškelta buvau ir aš. Teko kažkam nešti, nes aš nieko nemačiau, o vesti būtų per sudėtinga. Atsidūrėme kažkokioje patalpoje, po kojomis vėl pajaučiau žemę, nes čia jau turėjau stovėti pati. Iš už nugaros kažkas atrišo nuo akių raištį ir, tikėdamasi pamatyti, kas čia vyksta, išvydau tiesiog tamsą. Nežinojau nei kiek dabar valandų, nei kur aš esu, nei ką aš čia veikiu.
- Kurį laiką pabūsi čia, - tarė švelnus balsas man iš už nugaros. Kažkodėl jie neatrodė pikti ir, rodos, nenorėjo man padaryti kažką blogo. - Neliūdėk, mes dar grįšim, - visi trys nusijuokė ir išėjo.
Nors ir pajaučiau mašinoje Jo kvepalus, dar nereiškia, kad ten būtinai turėtų būti jis. Pasaulyje yra daug vaikinų, kurie turi tokį patį skonį kvapams. Nenorėjau pati per daug įsitikinti, bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau nagrinėti tai, kas įvyko mašinoje, kol važiavome į šią man visiškai nepažįtamą vietą. Norėjau išeiti ir apsidairyti, bet bandymas atidaryti duris nepavyko, todėl sukniubau ant žemės ir stengiausi tramdyti ašaras. Kai aš pradedu dėl kažko džiaugtis, čia tuojau pat turi įvykti kažkas, kas sugadins visą mano džiaugsmą ir privers ašaras lietis upeliais. Nemanau, kad nepažįstamas žmogus imtų mane bučiuoti, tam, kad nuramintų. Viskas labai įtartina ir aš jau nebežinojau ką galvoti. Nebent...
- Nagi, stokis ir eime, - atėjęs nepažįstamasis man vėl užrišo ant akių raištį ir ragino atsistoti. Bet aš neturėjau jėgų. Jau geriau liksiu čia, nei eisiu kur nors ir imsiu labiau nervintis. - Man vėl reikės tave nešti? Visai nesunku, - ir staigiai pakėlė mane nuo žemės. Nešė kaip nuotaką, bet jei išgyvensiu, niekada gyvenime neleisiu daugiau manęs taip nešti, nes turėsiu vien tik blogus prisiminimus.
Jis mane nešė gal penkiolika minučių. Ir kaip sugebėjo nepavargti? Eidamas dar sugebėjo kažką murmėti, bet aš nesiklausiau, nes galvoje mintys buvo svarbesnės, nei tai, ką jis šnekėjo.
- Patiko bučinys? - Paklausė vėl nutraukęs mano mintis.
- Turėjau ir geresnių, - sumykiau.
- Su kuo? - Paklausė sustojęs. Ar jis susikrimto?
- Koks tau skirtumas?
- Oj panelyt, dar pasigailėsi šitų žodžių. Kaip reikiant šiandien tave nubausiu. Gero nelauk, -jis mano, kad taip grasindamas mane dar labiau išgąsdins. Nėra koks nors mano artimas giminaitis ar tuo labiau vaikinas, kad tardytų savo klausimais apie mano bučinius. Tai visiškai ne jo reikalas.
- Nebijau, - prabilau ir išgirdau kaip jis aiktelėjo.
- Dar pažiūrėsim, - pasilenkė arčiau manęs, kad vėl pabučiuotų, bet vietoj to, kad į tą bučinį atsakyčiau, stipriai įkandau jam į lūpą.
- Už šitą irgi atsiimsi,- pasakė nusijuokęs.
Kai atėjome jis pastatė mane ant kojų, padėjo užlipti laiptais į viršų. Nežinojau, kur mane veda, bet tikriausiai, kad nubausti ir kuo toliau, vis labiau ėmiau bijoti. Ėjau drebančiomis kojomis, tačiau stengiausi laikytis tvirtai, kad nenuvirsčiau, nors ir buvau laikoma už liemens ir rankos. Įėjome į kažkokį pastatą ir jis atrišo man raištį nuo akių. Vis dar buvo tamsa, tačiau vos tik akys ėmė apsiprasti, pradėjau regėti neryškius daiktus ir siluetus. Iš kažkur artėjo mažos švieselės ir pamačiau pažįstamas akis ir dar daugiau pažįstamų veidų.
- Sugalvok norą ir užpūsk žvakutes, gimtadienio mergaite!