Mylėsiu Tave Amžinai

22 DALIS

Marlena, Kajaus mama mane pasitiko labai šiltai, lyg į savo šeimą priimtu naują narį. Tačiau nesu jos sūnaus mergina, kad galėčiau tapti šios šeimos dalimi. Pasijaučiau kiek nejaukiau, kai ponia Marlena žvelgė į mane paraudusiomis ir liūdnomis akimis, bet tuo pačiu stengėsi šypsotis ir atrodyti nors šiek tiek laiminga, kad jos sūnus bent trumpam grįžo namo ir dar su nepažįstama mergina. Ėmiau dairytis po namus. Nors ir esu svečias, bet man knietėjo sužinoti, kur anksčiau gyveno Kajus su savo tėvais ir mažaja sesute. Akys užkliuvo už laiptų. Jų viršuje stovėjo maža mergaitė, šviesių ir žvilgančių plaukų, ji žvelgė į mane didelėmis ir žydromis akimis. Štai kuom jie panašūs. Abu turi tokias pačias akis. Tikriausiai jas bus paveldėję iš tėčio, nes mamos akys yra tamsios. Tokios kaip.. atsisakiau apie tai galvoti ir šyptelėjau Emai. Ji susigėdusi apsisuko ir nubėgo į savo kambarį.
- Regis jums reikės artimiau susipažinti, kad jai nereikėtų kaskart tave pamačius bėgti į savo kambarį. - Kajus paėmė mane už rankos. - Nagi, eime. Parodysiu tau kambarį, kuriame šiek tiek pagyvensi.
- Turėsiu savo kambarį?
- Nebent nori miegoti su manimi, - jis vėl nužudė mane su savo nuostabia šypsena.
- Tiks ir atskiras kambarys, - nusijuokiau ir jis atidarė kambario duris. Jis buvo šiek tiek didesnis nei mano, labai tvarkingas ir.. toks pat šviesus. Tik čia nė kiek nebuvo panašu į vietą, kurioje jausiausi kaip beprotnamyje, anaiptol, buvo labai jaukus kambarys. Didelė lova, durys į atskirą vonios kambarį, didelė knygų lentyna, nedidelė sofa prie jos. Jei tik galėčiau, pasilikčiau čia ilgiau, bet negaliu sau leisti užtrukti.
- Jeigu ko prireiks, mano kambarys prie pat tavojo. Be to, vakarienę valgysime septintą, iki to laiko važiuosiu su mama aplankyti tėčio,- jis nuleido akis, lyg bijodamas pamatyti savo tėti, gulintį palatoje, kurio gyvybę palaiko aparatai.
- Kajau.. - Dar stabtelėjau, kad apgalvočiau prieš klausdama.
- Taip?
- Ar galėčiau važiuoti kartu su jumis?
- Jeigu taip nori, po pusvalandžio susitinkame svetainėje.
- Gerai, pažadu nevėluoti.
Jis nuėjo į savo kambarį, o aš likau persirengti. Prieš tai nuėjau į dušą, apie kurį galvojau jau skrisdama lėktuvu čia. Ilgai galvojau, kaip poniai Marlenai pasakyti, jog mano tėtis gali jiems padėti. Juk jie visiškai manęs nepažįsta, abejoju ar gali manimi pasitikėti dabar. Pagalvojus, koks nepažįstamas žmogus gali taip stipriai padėti kažkam kitam. Bet aš supratau, kad ir kaip nekenčiu savo tėvo, bet neatleisčiau sau, jeigu jis gulėtų ligoninėje ir niekaip negalėčiau jam padėti. Suprantu ką reiškia prarasti artimą žmogų, o tuo labiau tą, kuris užaugina ir kartu būna nuo pat gimimo. Sunkiomis, liūdnomis ir linksmomis akimirkomis. Stovėjau vonios kambaryje ir džiovinau plaukus, bijodama nespėti susiruošti. Bet mano mintis nutraukė beldimasis į duris. Kai atidariau, už jų stovėjo Kajaus mama.
- Nuoširdžiai dėkoju, kad tokiu sunkiu momentu esi šalia mano sūnaus.
- Aš ne... - ji pertraukė mane ir tęsė toliau.
- Tikrai nemanau, kad jo buvusi mergina dabar atvažiuos aplankyti. Ji išvyko po mėnesio, kai išskrido Kajus.
- Ar galėčiau rimtai su jumis pasikalbėti, ponia Marlena?
- Vadink mane tiesiog Marlena ir taip, žinoma gali, - ji nuoširdžiai man šyptelėjo. Kajus paveldėjo iš jos tą gražią šypseną.
- Kajus man sakė, kad jo tėtis galėtų išgyti tik tuo atveju, jei bus nugabentas į Vokietijos klinikas. Bet taip pat minėjo, kad jums gali neužtekti pinigų tam padaryti, - mačiau, kaip jos skruostais ėmė riedėti ašaros. Nesusivaldžiau, pribėgau prie jos ir stipriai apkabinau. Marlena visa tirtėjo, verkė balsu. Tai sugraudino mane pačią. Labai noriu jiems padėti. Neatleisiu sau, jeigu nepadėsiu. Atsitraukiau ir ėmiau kalbėti toliau. - Vakar kalbėjau su savo tėčiu. Jis pažadėjo jums padėti. - Ji tik pakraipė galvą sakydama ne. - Labai prašau jūsų, neatsisakykite. Jūsų dukrai dar labai reikia tėvelio, Kajui reikės didelio palaikymo, kai baigs koledžą, jums tikrai būtų sunku atsisveikinti su savo vyru taip anksti. Priimkite mano tėčio paramą, aš noriu, kad jūsų šeima būtų laiminga.
- Širdele, aš net nežinau ką tau pasakyti. Imti iš svetimo žmogaus pinigus. Tikrai. Nemanau ar tai gera idėja.
- Aš nepriimsiu neigiamo atsakymo. Su tėčiu jau susitariau, jis jums padės. - Paėmiau ją už abiejų rankų, jas stipriai suspaudžiau. - Aš jum pažadu, kad viskas bus gerai. - Ir vėl apkabinau Marleną.
- Neturiu žodžiu apsakyti, kokia aš esu dėkinga, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių. Aš nežinau, kaip atsidėkoti tau ir tavo tėčiui.
- Tiesiog nenustokite tikėti. Ir dažniau šypsokitės. Man labai patinka jūsų šypsena, - ji nusišypsojo ir sukikeno. Padariau tą patį.
Tryse išvažiavome į ligoninę. Ema liko namie su aukle, nes jai neleidžia kartu važiuoti. Ji nuolatos klausinėja, kur yra tėtis ir ar jam viskas gerai. Šiandien ji davė mamai savo mėgstamiausia pliušinį žaisliuką ir pasakė, kad nuvežtų tėčiui, jog jis ten vienas neliūdėtų. Nuo tų žodžių man suspaudė širdį. Pasirodo į tokius dalykus aš reaguoju labai jautriai.
Kai įėjome į palatą, lovoje pamačiau gulintį tvirtą vyrą. Man pasirodė, kad jis privalo kovoti su bet kuo, kas jį dabar taip kankina. Aš tikiu, kad jis pasveiks ir su savo šeima bus dar ilgai. Jis per jaunas iškeliauti į aną pasaulį, kaip ir bet kuris jo amžiaus žmogus.