Mylėsiu Tave Amžinai

28 DALIS

Visą naktį varčiausi lovoje negalėdama užmigti. Vis galvojau apie Tomą, kodėl jis man melavo ir taip su manimi pasielgė. Lyg jam aš būčiau buvusi niekas. Būtent dabar taip ir jaučiuosi. Aš esu niekas.
Štai, kodėl aš visą laiką bijojau įsimylėti. Anksčiau svajodavau, kad susirasiu savo svajonių vaikiną, vėliau su juo susituoksiu, mes susilauksime vaikų ir nugyvensime kartu iki gyvenimo galo. Nė nebūčiau pagalvojusi, kad pirmoji mano meilė yra netikra. Bent jau tikrai ne iš mano pusės. Galbūt man reikia dar šiek tiek laiko, kad viską apmąstyčiau. Vienas iš variantų, tai pamiršti Tomą ir bandyti save įtikinti, jog tai tebuvo eilinė istorija mano galvoje ir, kad niekada nebuvau nieko įsimylėjusi. Bet tas jausmas viduje man neleidžia blaiviai mąstyti. Atrodo, lyg tuoj mano širdis plyš pusiau ir nustos plakusi.
Labai norėčiau čia pasilikti dar bent vienai dienai ir sutikti Tomą. Pasakyti viską, ką jaučiu, kas dedasi mano galvoje ir sužinoti, kodėl jis taip pasielgė. Bet privalėjau atsikelti iš lovos ir tuoj pat iš čia išvykti. Susikrovusi daiktus išėjau iš viešbučio, ėjau pėsčiomis, bandydama prisiminti kelius, kuriais ėjau vakar. Nepajaučiau, kaip šyptelėjau, kai priėjau tą patį parką, kuriame buvau vakar. Nesusilaikiau į jį nenuėjusi. Stabtelėjau pamačiusi pažįstamą žmogų, sėdintį ant suoliuko, ant kurio vakar sėdėjau aš. Kadangi jis buvo vienas, nusprendžiau prieiti ir pasakyti bent kelis žodžius. Tačiau, kai vis prie jo artėjau, ėmiau dvejoti, todėl tiesiog ėjau ir apsimečiau, kad jo nematau, bet jis pamatė mane.
- Eva! - Jis šūktelėjo ir staigiai atsistojo, bet iškarto dėl koją pervėrusio skausmo prisėdo ant suoliuko vėl. Man teko atsisukti. Akyse vėl ėmė kauptis ašaros. Šįkart tikrai nesusilaikysiu. - Sveika. Kaip jautiesi?
Pradėjo manęs klausinėti, man nespėjus atsisukti. Kai atsisukau, jo veidas iškart pasidarė tamsus, Tomas surimtėjo, o tada sušvelnėjo, lyg jam manęs būtų gaila. Supratau, kad atrodau nekaip. Akys paraudusios, skruostai šlapi nuo ašarų.
- Tu.. esi.. melagis.. - nemaniau, kad išdrįsiu tai pasakyti, bet sukaupusi visas jėgas, trūkčiojančiu balsu ištariau pirmus į galvą šovusius žodžius.
- Ką? Nesuprantu apie ką tu, - kitas apsimestų bent, kad pasimetė, išgurdęs šiuos žodžius, bet Tomas atrodė ramus.
- Tomai, kodėl man melavai? Ar aš tau buvau panaši į nieką? Pasinaudojai pirma pasitaikiusia mergina. Jei ne aš, būtų buvusi kita?
- Prašau prisėsk šalia, pasikalbėsime.
- Pasakyk bent vieną priežastį, kodėl aš turėčiau likti čia dar bent penkiom minutėm.
- Jei nori viską žinoti, teks pasilikti mažiausiai valandai.
- Tuomet aš nenoriu nieko žinoti.
- Tu man rūpi, Eva.
- Rūpiu? Ar dėl to nesulaukiau iš tavęs jokių žinių beveik mėnesį? Ar dėl to man suknistai melavai, kad neturi žmonos? O tuo labiau man pasirodžius apsimetei, kad manęs neprisimeni?
- Su Kornelija susituokiau tik dėl tam tikros priežasties. Aš jos nemyliu. Išvykau iš čia, nes nebenorėjau su ja būti, kai sužinojau, kad ji man baisiai melavo. Po avarijos įtikino mane pasilikti. Patikėk. Skambinau tavo geriausiai draugei, bet ji man sakė, kad nenori iš manęs nieko girdėti. Maniau, kad viskas baigta.
- Kaip jį drįso?! Aš ją užmušiu. Tu supranti, kad čia aš esu dėl tavęs? Ne šiaip sau paatostogauti atskridau.
Stovėjau prieš jį ir pro ašaras vos įstengiau kalbėti. Jis sugriebė man už rankos ir už jos patempė taip, kad kritau tiesiai ant jo. Atsisėdau jam ant kelių ir per kaklą apsikabinau taip stipriai, kad vėliau jis pradėjo skųstis, kad vos įstengia kvėpuoti. Aš vėl jaučiau tuos skanius kvepalus ant jo kaklo, tą šilumą, kurią jis skleidė, tą artumą. Aš viso to taip pasiilgau.
- Aš tavęs taip pasiilgau, Eva, - dabar dar labiau norėjau čia likti.
- Ką tavo žmona tau primelavo? - Kiek nuo jo atšlijusi paklausiau.
- Prieš musu vestuves ji pagimdė. Sakė jog vaikas yra mano. Tačiau vėliau sužinojau, kad ji turi romaną su mano geriausiu draugu. Todėl ir išvykau į Ameriką. Ieškoti kažko naujo. Po avarijos ji bandė mane įtikinti su kažkokiu popieriumi, lyg ji padarė DNR testą, kuris parodė, kad tėvas esu aš. Bet Kajus vis tiek man pasakė visą tiesą. Mes kartu negyvename, vakar susitikome tik tam, kad aptartume skyrybų reikalus. Palengvinsiu tiem balandėliam situaciją, kad galėtų toliau laisvai draugauti.
- Taip keista girdėti, kad tu turi žmoną. Aš tau būčiau per jauną į žmonas.
- Laukčiau, kol būtum tam pasiruošusi.
- Tai su ja viskas baigta?
- Taip. Jeigu nebūtum čia atvykusi, tai baigęs viską su Korneliją iškart būčiau skridęs į Ameriką pas tave.
- Žinai, norėčiau taip prasėdėti visą dieną, bet už dviejų valandų man skrydis. Namie nebuvau 5 dienas, todėl jau privalau ten grįžti. Išvykau niekam nieko nepasakiusi.
- Nemaniau, kad tu tokia blogiukė, - jis šyptelėjo ir pakštelėjo man į lūpas ir atsitraukė. Bet aš nesusivaldžiusi įsisiurbiau į jo lūpas. Bučiavomės kokias 3 minutes. Kai vėl jį pamatysiu, mes turėsime atsiimti už visą ta prarastą laiką. - O to aš taip pat buvau pasiilgęs. Galiu tave palydėti?
- Ne. Aš nemėgstu atsisveikinimų. Ir dabar mes neatsisveikinsim. Tiesiog - iki greito. - Šyptelėjau jam, o jis man.
- Iki pasimatymo, širdele, - man nueinant jis man išsiuntė oro bučinį. Buvo skaudu nueiti lyg niekur nieko. Jis buvo čia. Aš buvau su juo. Mes buvome apsikabinę, bučiavomės. Kodėl mano širdis jautė, kad vis tiek čia kažkas ne taip? Taip atrodo, kad aš vėl buvau naivi ir patikėjau viskuo, ką jis man papasakojo. Galbūt aš per daug įsijaučiu į tai, kas yra blogai. Nuvijau visas blogas mintis šalin ir grįžo prisiminimai. Tų nuostabių dienų su juo prisiminimai ir.. šiandienos.
Po velnių... aš tikrai jį myliu.