Mylėsiu Tave Amžinai

42 DALIS

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano gyvenimas gali susiklostyti būtent taip, koks yra dabar. Kaip visada, kažkas nutinka netikėtai, kai tikiesi mažiausiai. Būtent todėl nereikia į paprastus, tačiau vertingus dalykus dėti per daug vilčių, kitu atveju tenka labai nusivilti. Nors daug kas sako, kad kai kažko nori, reikia apie tą dalyką daug galvoti, įsivaizduoti, kad jį turi, gali liesti, jausti ar matyti ir tuomet tikrai gausi, ko labiausiai trokšti. Galiu patikinti, jog tai yra visiška tiesa, tačiau reikia nepamiršti, ko iš tiesų labiausiai nori ir svajoti su saiku.
Nuo mažens filmuose matydavau, kaip kitų vaikai skiriasi, vėliau susitaiko, tada vėl išsiskiria ir vėl susitaiko ir visada bijodavau, kad taip gali nutikti ir mano šeimai. Įsivaizduodavau, kaip turėčiau gyventi be tėčio ar be mamos. Man jie abu buvo labai brangūs, kol neišsipildė viena didžiausių mano baimių. Kad ir kaip nekenčiu savo tėčio, vis tiek jį begalo myliu ir neatleisčiau sau, jeigu manęs nebūtų šalia, kai jam būtų sunku. Visi  kurie buvo šalia manęs nuo pat mano mažų dienų, yra man brangūs. Jie buvo, kai aš ištariau savo pirmą žodį "boli", nes niekaip negalėjau ištarti žodžių, kuriuos man kartodavo mama ir tėtis, bet visada man užsimindavo sakydami "Čia tavo brolis. Nagi Evute, kartok paskui mus: Brooolis", tačiau vis tiek neįstengiau suraizgyti liežuviu tos r  raidės. Iš manęs visi juokėsi, bet aš maniau, kad turiu juoktis kartu su jais, todėl plačiai nusišypsodavau parodydama savo ką tik pradėjusius dygti priekinius dantukus. Taip pat ir tie žmonės, kurie buvo šalia manęs ne tik laimės kupinomis akimirkomis, tačiau ir pačiomis sunkiausomis, kai liedavau ašaras, jog mama nenupirkdavo man naujo žaislo, arba susimušdavau kelį ir verkdama reikalaudavau dėmesio, nors man net neskaudėdavo. Visi tie žmonės. Jie man labai brangūs. Nors jų ir nedaug, aš juos visus labai myliu ir nė už ką nenorėčiau jų prarasti. Nors žinau, kad ateis diena, kai mes vieni kitus prarasime, nes nuo likimo nepabėgsi, o tos dienos aš visiškai nelaukiu.
Kalbant apie žaizdas, kurios atsirasdavo man vos nukritus ant asfalto, jos greit praeidavo. Iki vestuvių užgis, juokaudavo mama. Tiesa, visos išorinės žaizdos su laiku užgija, nesvarbu kiek laiko tai užtrunka, tačiau.. niekas niekada nekalba apie vidines žaizdas, kurių skausmas nepraeina po dienos, kurių neužgydysi kokiais nors gydančiais tepaliukais. Jos atsiranda, bet niekuomet neišnyksta. Tai visiškai ne tas pats, kai gaminant maistą isipjauni peiliu į pirštą. Kai skaudina mylimas žmogus, jausmas toks, lyg tas pats peilis, prieš kurį laiką įpjovęs Tau į pirštą, dabar durtų tiesiai į širdį. Tik skausmas.. neapsakomas. Žymiai didesnis ir skauda ilgai. Dabar suprantu, kuom skiriasi vidinės ir išorinės žaizdos. Jos turi panašumų, bet turi ir skirtumų, kurie yra labai žymūs.
Kodėl mes niekada nepagalvojame, kad kitiem žmonėm girtis nevertėtų. Pasigirsi nauju daiktu - jis suges. Pavydūs žmonės neretai ima galvoje peikti ir apkalbinėti jūsų naują pirkinį. Nevertėtų savo džiaugsmu dalintis su kitais, geriausia pasilaikyti sau ir niekas neprivers liūdėti dėl ko nors. Visai neseniai supratau, kad negaliu nepasidžiaugti su kitais dėl to, ką pasiekiau, ko labiausiai norėjau, bet štai ir dalį savo džiaugsmo praradau. Kuo pasigirsi, to ir neteksi - laimė mėgsta tylą. Jei džiaugiesi savo nauja meile, geriau pasidžiauk su tuo žmogumi, o kitiem tiesiog pasakyk "Mum sekasi gerai" ir nereikia visiem žinoti smulkmenų. Iš tiesų, jei randi tą vienintelį, tai jį branginti reikia jau kiek jis ir Tavo širdis leidžia. Žinau, kad gyriausi ir netgi kiek per daug, todėl dabar kenčiu, mirštu nuo skausmo viduje, nes kas dieną atsiveria vis po naują žaizdą ir tai kankina, nes jos negija.
Kad ir kiek visko patyriau per pastaruosius metus, stengiausi išlikti stipri. Bet galvoje vis sukasi žodžiai: žmonės iš širdies išeina, bet prisiminimai - niekada. Visą tą laiką maniau, kad radau tą savo vienintelę meilę, bet dabar kas sekundę vis save įtikinu, kad ne visada pirmoji meilė būna sėkminga.
Bet aš vis dar esu įsitikinusi, kad žmonės, privertę mane kentėti, kentės patys. Viskas jiem grįš bumerangu atgal.