Mylėsiu Tave Amžinai

29 DALIS

Pabudau nuo siaubingo sapno.
- Nesupratau, - pasirodo visi tie įvykiai ir visa kita buvo tiesiog sapnas. Štai kodėl tam sapne jaučiau, kad kažkas yra ne taip. Bet, kad iš tiesų tas Kajus ir, kodėl jis buvo mano sapne. Esu beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad tai turėtų kažką reikšti.
Bet, ar aš užmigau begalvodama, kad norėčiau vykti ieškoti Tomo? O gal tas sapnas mane tik įspėja, kad tuojau pat turėčiau jį pamiršti.
Tai atrodė taip tikra. Ir tas bučinys, galiu prisiekti, kad jį jaučiau iš tiesų.
Nuo stalelio pasiėmiau telefoną, kad paskambinčiau Paulai. Noriu su ja tuojau pat pasišnekėti. Bet prieš tai pamačiau kelis praleistus skambučius nuo mamos, vieną nuo Paulos ir kelias žinutes nuo nežinomo numerio.

"Labas. Atsiprašau, kad trukdau, bet norėčiau su tavimi susitikti."

"Galbūt parke 15:00, šiandien?"

Kas ji/jis? Pirmą kartą matau tokį numerį. Nemanau, kad aš tą žmogų pažįstu. Paskambinau Paulai, papasakojau jai savo sapną. Ji yra visiškai įsitikinusi, kad mano sapnas ir tos kelios žinutės nuo nepažįstamo žmogaus yra kažkuom susiję. Ji man pasiūlė palydėti iki parko, aš žinoma sutikau, nes nežinau, ko tikėtis. Be to, turėjau tam žmogui atrašyti, jog sutinku susitikti.

"Žinoma."

Pradėjau ruoštis. Už lango švietė saulė, panašu, kad eilinę dieną vėl bus tvanku. Kol laikosi karšti orai, negaliu išeiti į lauką pabėgioti. Užsidėjau gėlėtą suknelę ir paprastus lengvus batelius. Susirišau plaukus į netvarkingą kuodą. Paulą visada pavydi, kaip man gerai pavyksta jį susirišti, jog atrodau taip puikiai.
Likus 20 minučių išėjau iš namų ir ėjau pasivaikščiodama. Priėjusi prie parko sutikau Paulą. Stipriai ją apsikabinau, nes nesimatėme savaitę.
- Na, ar pasiruošusi susitikti su nepažįstamuoju?
- Tai gali būti ir mergina.
- Manau tai tikrai bus vaikinas, - ji stabtelėjo. - Na va, juk sakiau. Ar ten tik ne jis? - Ji linktelėjo galvą į jo pusę. - Ar nori, kad eičiau kartu, ar man atsisėsti čia ir tavęs palaukti?
- Manau aš susitvarkysiu pati. Ilgai neužtruksiu.
- Sėkmės, - ji iš džiaugsmo šyptelėjo, lyg eičiau į pasimatymą.
Lėtai ėjau link jo, bijodama, kad Paula klydo ir čia nebus tas žmogus, su kuriuo aš ruošiausi susitikti. Bet jis pakėlė galvą ir mane pamatęs džiaugsmingai atsistojo nuo suolelio.
- Maniau neateisi, - jis padavė man savo ranką, norėdamas pasisveikinti. - Tu Eva, tiesa?, - aš nieko neatsakiusi tik linktelėjau galvą. - Aš Kajus, malonu susipažinti.
Maniau nualpsiu. Man pasidarė silpna, jaučiau kaip visa išbalau. Jis tik mane sugriebė, kad nenukrisčiau ir palydėjo iki suolelio, kad atsisėsčiau. Ar mano sapnas pildosi, tik ne taip, kaip aš sapnavau?
- Taip. Man irgi malonu susipažinti. - Atsisėdau ant siuoliuko ir pasirėmiau rankomis galvą.
- Ar viskas gerai? Tikriausiai po avarijos dar ne visiškai atsigavai. - Iš kur jis žino, kad aš buvau pakliuvusi į avariją?
- Iš kur tu...
- Viską žinau, ko man reikia, - nespėjus man paklausti, atsakė į mano klausimą. Ne tokio atsakymo tikėjaus, bet tebūnie.
- O ar aš turėčiau, ką nors žinoti? Pavyzdžiui, kodėl mes čia susitikome?
- Turiu tau labai daug pasakyti Eva, bet nežinau ar visą informaciją galėsi priimti, neatrodo, ka jaustumeis labai gerai.
- Tiesiog sakyk viską, ką ruošeisi.
- Tai va. Žinau, kad judu su Tomu pažįstami...