Mylėsiu Tave Amžinai

55 DALIS

- Net neabejoju, kad Simona Tau savo versiją visos šios istorijos jau papasakojo. Bet žinau, kad kelis dalykus nutylėjo, o dar ir savo prikūrė. Viskas prasidėjo nuo to, kad sutikau ją viename klube, kuriame eilinį kartą atsidūriau vien tik tam, kad nusigerčiau. Jau buvau išlenkęs keletą stikliukų brendžio, žiūrėjau į trečią ir užsigalvojau apie savo sugadintą gyvenimą. Jaučiausi sugniuždytas dėl visko, kas nutiko. - Kajus ėmė įtariai mane stebėti. Tikriausiai bandė suprasti, ką aš dabar galvoju ir kokie klausimai yra šiuo metu iškilę mano galvoje. Manau laukė, kol paklausiu to kvailo klausimo, kurio žodžių taip ir neišdrįsau suregzti. - Ne, - papurtė galvą. - Aš nebandžiau nusižudyti. Žinoma, mintis apie nenorą gyventi sekundei buvo atsiradusi, bet nesu vienas iš tų žmonių, kuris galėtų prieš save pakelti ranką, puolęs į depresiją. Bet dabar ne apie tai, privalau kuo greičiau užbaigti tai ką dabar pradėjau, nes mano laikas senka, - pasimečiau, bet tuomet prisiminiau, kad prieš jam pradedant kalbėti, įspėjau, kad turi nedaug laiko pasiaiškinti, tačiau aišku viena - jis ir taip viršijo savo laiko limitą. Pradėjau galvoti, kad galėčiau jo balso klausytis visą dieną.. bet turėjau tuoj pat vėl suklusti, negaliu praleisti nė vieno žodžio, kurį jis dar ruošiasi man pasakyti. Linktelėjau galvą, leisdama jam tęsti. - Čia pat, man bemąstant, prie baro pasirodė Simona. Ji užsisakinėjo sau gėrimą ir netrukus pamatė mane - sustingusį ir žiūrintį į vieną tašką. Vietoj to, kad būtų nuėjusi su savo kokteiliu tolyn, atsisėdo šalia ir žiūrėjo į mane tol, kol aš pakėliau akis į ją. Tas žvilgsnis man suteikė vilčių, kad dar galiu išsikapstyti. Nepratarę vienas kitam nė žodžio, atsidurėme virš klubo esančiuose apartamentuose, kurie vėliau sužinojau, buvo jos, ten praleidome audringą naktį. Keista tai, kad iki pat ryto, nešnekėjome, tačiau puikiai prisimenu, kad pats pradėjau su ja šnekėtis. Pradėjau nuo to, koks buvau laimingas ir pabaigiau tuo, koks esu palūžęs. Buvau dėkingas, kad mane išklausė ir nuo to laiko pradėjome bendrauti, galima tai pavadinti ir susitikinėjimu, bent jau aš taip maniau, kol nesužinojau, kad mano naujoji partnerė buvo tik ką pradėjusi draugauti su mano broliu. Aš aišku nepasitraukiau ir apsimečiau, kad man tai netrukdo. Kaip žmogus, pradedantis viską iš naujo, nusprendžiau kad reikia pabandyti šį tą, ko dar nė karto nesu bandęs. Juk viskam būna pirmas kartas. Tuomet Tomo gyvenime atsiradai Tu, Simona pradėjo baisiai pavydėti, vis pasipasakodavo man, kai susitikdavome ir vieną naktį aš užsiminiau, kad vis dar noriu atkeršyti broliui, o ji sumąstė atkeršyti Tau. Buvau kvailas ir naivus su tais keršto reikalais, nes man buvo svarbus tik vienas dalykas - Tomas turi likti taip pat įskaudintas, kaip ir aš. Bet vos tik pradėjom veikti, susipažinau labiau su tavimi, ėmėme šnekėtis, susitikdavome dažniau ir supratau, kad esi būtent ta mergina, apie kurią svajojau dar prieš tai, kai pradėjau draugauti su Kornelija.
- Nori pasakyti, kad supratai, jog esu geresnė už ją? - Nutraukiau jį. Pasijaučiau, kaip savimyla, tačiau žinau, kad tikrai pagal visą tą pasakojimą nesu geresnė už ją.
- Tu geresnė už visas kitas.
- Kajau, turėtum žinoti..
- Ššš, aš neturiu nieko žinoti. Leisk man pabaigiti ir tuomet galėsi išsakyti visą savo nuomonę arba, jeigu nenorėsi to daryti, aš tiesiog atsistosiu ir išeisiu. Taigi taip išėjo, kad keršto planas pasisuko visai ne ta linkme. Per tavo gimtadienį važiavau pasakyti Simonai, kad tarp manęs ir jos viskas baigta, jog mūsų planai griūva ir aš atsisakau toliau skaudinti tave ir aišku savo brolį. Kadangi, ko aš siekiau, tai kad mergina, kuri man rūpėjo, o ji buvo Simona, būtų laiminga. Ji tokia buvo tik su Tomu, todėl padėjau sukiršinti tave su juo, sukeldamas šiokį tokį skausmą broliui, bet tuomet supratau, ką išgyveni tu ir jaučiausi bei tebesijaučiu dabar visiškai kaltas. Simona aišku tą vakarą man pagrasino, kad viską pasakys tau, todėl tą patį vakarą paskambinau pasakyti, kad atvažiuoju, nes norėjau iškloti visą tiesą pirmas. Norėjau, kad sužinotum iš manęs, o ne iš jos. Mane sustabdė policija ir praleidau naktį areštinėje. Jeigu netiki manimi, turiu netgi baudos išrašą. Bet ne tame esmė. - Jis nutilo, nulipo nuo sūpuoklių ir atsiklaupė prieš mane. Padėjo rankas ant kelių ir pakėlė akis. Mūsų žvilgsniai susitiko ir pajutau besitvenkiančias ašaras. - Prašau, Eva, bent pasakyk, kad man atleidi. Man daugiau nieko nebereikia, tik noriu žinoti, kad nelaikai man neapykantos. Padaryčiau dabar bet ką, kad tik man atleistum.
- Kajau.. - nutęsiau. Tam ką ruošiausi pasakyti, turėjau sukaupti visas savo jėgas. Nes tikrai jam kažką jaučiau, o matant dar labiau įskaudintą Kajų, man plyštų širdis. Ir vėl. - Man.. man reikia laiko.
- Suprantu, - nuleido galvą, palengva atsistojo. - Džiugu, kad bent nesustabdei manęs, kai viršijau laiko limitą. - Nusišypsojo ir lėtai dar keletą kartų atsisukdamas nuėjo. Žinojau, kad jam dabar plyšta širdis ir aš esu visiška kalė šitaip besielgdama. Nedaug trūko, kad atsistočiau ir bėgčiau pas jį, neleisčiau išeiti, kad kažkas viduje mane laikė.
- Kajau! - šūktelėjau neiškentusi.