Mylėsiu Tave Amžinai

4 DALIS

- Kas atsitiko? - Paula iššaukė šį klausimą, bet aš toliau sėdėjau ir galvojau ką daryti. - Eva netylėk!
- Ką gi, jis mane surado facebooke.
Ar Tomas dabar pradės mane persekioti? Sėkmės jam, nes aš nesiteikiu su juo daugiau kada nors šnekėtis.
- Rodos Tu jam patinki, Ev, - ji ir vėl kilstelėjo antakį bei šyptelėjo.
- Man neįdomu, tikiuosi, kad jam greit atsibos prie manęs lįsti.
- Nevaidink nepasiekiamos, juk žinau, kad ir tau Tomas patinka.
- Nebesvaik Paula, man jis tikrai nepatinka.
- Juk sakei, kad jis gražus.
- Jis gražus, bet tai nereiškia, kad jau man patinka.
- Na gerai gerai, tebūnie kaip tu sakai, bet nuo manęs nieko nenuslėpsi.

"Labuka. Kaip laikais?" - o taip, jau ir drįsta man rašyti. Dvejojau ar atsakyti.

"Labas. Gerai, o Tu?"

"Aš puikiai, ačiū" - ir tiek? Puikus bandymas pradėti su manimi bendrauti.

"Galbūt persigalvojai dėl šio vakaro? :3"

"Mano atsakymas vis dar toks pats."

"O jeigu tiesiog išeitume kur nors pasivaikščioti?"

"Jeigu sutiksiu ar tuomet atstosi nuo manęs?"

"Gal, nepažadu"

"Gal man netinka. Arba taip, arba nieko"

"Gerai, tuomet atstosiu"

"Puiku, tada susitikime parke, jeigu Tau tinka, už pusvalandžio"

"Tinka, iki pasimatymo :)"

Perskaičiau ir ėjau ruoštis. Nežinau, kodėl sutikau su juo eiti, bet labai tikiuosi, kad po šio susitikimo jis pagaliau nuo manęs atstos. Nebent jis laikys tai pasimatymu. Greitai nuvijau šią mintį šalin. Pasižiūrėjus pro langą, koks oras, iš spintos išsitraukiau mėgstamiausią baltą suknelę su gėlių raštais ir ploną raudoną megztuką. Susigarbanojau plaukus ir šiek tiek pasidažiau. "Ar nepersistengiau?" - pagalvojau. Atrodau lyg eičiau į pasimatymą, bet ne, tai tiesiog susitikimas, kad Tomas nuo manęs atstotų. Likus dešimčiai minučių išėjau iš namų. Ėjau lėtai, nes dar turėjau pakankamai laiko, o lauke oras buvo toks puikus, kad norėjau dar pasimėgauti.
Kai atėjau į parką, jis jau sėdėjo ant suoliuko, rankose laikė gėles. Penkiolika raudonų rožių, mano mėgstamiausių. Nežinau kodėl, bet man užgniaužė kvapą ir širdis pradėjo greitai plakti.
- Sveika, atrodai nuostabiai. - Pažiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. - O čia gražios gėlės gražiai merginai, - padavė man gėles ir norėjo mane apsikabinti, bet aš atsitraukiau.
- Vaje, kaip ačiū, nesitikėjau. - Mano balsas kiek trūkčiojo iš susijaudinimo. Jis užsidėjo marškinius, kurie tik išryškino jo rankų raumenis, pečiai atrodė tokie platūs, o plaukus susikėlė į viršų, kaip kad dabar daro visi vaikunai.
- Niekis. Vis dėlto bijojau, kad neateisi, nes..- ir nutilo.
- Nes aš šias kelias dienas su tavimi šnekėjau bjauriai?
- Panašiai. Labiau atrodė, kad nenori su manimi bendrauti, - pasakė kiek nusivylęs.
- Nes ir nenoriu, - kai pasakiau, pasigailėjau. Jis sustojo, pažiūrėjo man į akis ir vėl pradėjo eiti.
- Atleisk. Maniau, kad darai tai iš principo.
- Tiesiog iškart apie tave susidariau nekokią nuomonę.
- Kad aš esu prastas vairuotojas?
- Ne, nusijuokiau. - Kad taip bandai gauti kokią nors merginą. Pirmiausia vos nepartrenki, tada siūlai sėstis į mašiną, neva paveši iki ten, kur reikia, o vėliau netyčia atsidursit miške ir vienas iš jūsų iš ten negrįš.
Tomas pradėjo taip nuoširdžiai juoktis. Net mano juokas neskamba taip gražiai. Pirmą kartą jį išgirdau juokiantis ir net nesigailėjau dėl to.
- Tai bent nuomonė, - ir vėl pradėjo kvatotis. Aš į jį įbedžiau piktą žvilgsnį. - Atleisk, - vos ištarė ir abu pradėjome juoktis. Po trumpos pauzės jis nusprendė šnekėti toliau. - Jei jau vežčiau ne ten, kur reikia, tikrai nesirinkčiau miško. - atsisuko į mane ir šyptelėjo.
- Na tai irgi nekaip skamba, nebent mergina sutiktų su tokia tavo idėja, - šyptelėjau jam atgal.
- Jei nesutiktų, nevežčiau. Juk neįkalbinėjau vakar tavęs per daug.
- Ir gerai padarei.- kiek patylėjome. - Kaip mane susiradai?
- Visai netyčia, bet apsidžiaugiau radęs, nes šiandien taip ir nepasakei man savo vardo, Paula.
- Vis tiek jau sužinojai.
Aš nesitikėjau, kad darysime tylėjimo pertraukėles, bet man jos patiko, vis dar neturiu per daug noro su juo šnekėti.
- Gyveni viena? - Oho, šito klausimo nesitikėjau. Ar jau nori į svečius?
- Ne, gyvenu su mama ir broliu.
- O kur tėtis?
- Jiedu su mama išsiskyrė prieš 3 metus, tada jį paskutinį kartą ir mačiau.
Tai išgirdęs jis surimtėjo. Pamačiau šiokį tokį nerimą jo veide. Ar jo šeimoje atsitiko kažkas panašaus? Nebent jis irgi su kažkuo išiskyrė.
- Prieš porą metų draugavau su mergina. Tačiau, kai turėjau išvykti, ji nevyko kartu su manimi.
Kodėl jis man pasakoja apie savo buvusią merginą?
- Ar dar vis bendraujate?
- Nebe. Nuo tada nebuvo jokio bendravimo.
- Kaip gaila.
- Taip tikriausiai buvo lemta.
- Manau rasi geresnę merginą, kumštelėjau jam į šoną. To jis nesitikėjo ir padarė tai, ko labiausiai bijojau aš.