Mylėsiu Tave Amžinai

10 DALIS

Kol kaito vanduo, nuėjau prie veidrodžio. Susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką. Pasitaisiau palaidinę, kuri vos uždengė mano kūna, nes šonuose ji buvo giliai kirpta, todėl matėsi mano oda. Įsipyliau į puodelį kavos ir nuėjau į sveteinę. Po kelių minučių išgirdau skambutį į duris. Keista, kas galėtų ateiti devintą valandą ryto. Atidariusi duris netekau amo. Tai jis. Man pakirto kojas, todėl laikiausi durų, kad nenukrisčiau.
- Sveika, - pasakė iš po rožių puokštės iškišęs galvą.
- Labas, - vis dar stovėjau nejudėdama.
- Ar nepakviesi užeiti?
- O ar turėčiau?
- Na jei nori, galime eiti pasivaikščioti.
- Užeik, - pakviečiau, kad nebeknistų man proto ir užtrenkiau duris.
- Čia tau, - padavė man gėles ir nuoširdžiai nusišypsojo. Būtent taip, kaip prisimenu pirmą mūsų pažinties dieną.
- Ir vėl bandai mane papirkti gėlėmis, šaunu.
- Merginas reikia lepinti. O ypač tokias užsispyrusias, kaip tu, - šįkart nesusilaikiau ir šyptelėjau pati.
- Savo merginai irgi dovanoji rožes? Ar ji mėgsta kitas gėles?
- Klausyk. Pamirškime ją, gerai? Kornelija nebe mano mergina. Ji atvažiavo čia vildamasi po dviejų metų vėl būti su manimi, kadangi prieš savaitę ją paliko jos vyras, prasidėjęs su dešimčia metų vyresne moterimi.
- Kaip žiauru. Su vyresne moterimi. Ko gero tu ieškai jaunesnės.
- Nesišaipyk, - jis paėmė mane už rankos. Lygiai taip pat kaip aną kartą. Kai jį atstūmiau. Nenorėjau to padaryti šį kartą, bet tiesiog, privalėjau.
- Gal nori kavos ar arbatos?
- Dėkoju už pasiūlymą, bet labiau norėčiau tavęs.
- Oho, norai tai netgi didesni už manuosius.
- Pasakyk bent vieną iš savo norų.
- Noriu, kad nuo manęs atstotum.
- Nenori. Jeigu norėtum, būtum jau pajautusi, kad laikau ranką tau ant liemens. - Velniava. Kaip jis taip sugeba nukreipti mintis.
- Ar tu turi galių, kurios tau padeda nukreipti žmogaus mintis?
- Tai vadinama jausmais, brangute, daugiau nieko.
- Na jeigu priekabiavimą prie merginų laikai jausmais, gali tada mane jau paleisti, nes tokių jausmų  aš netoleruoju.
- Išgersiu arbatos.
- Puiku. Prisėsk, - parodžiau ranka į virtuvę.
- Neabejoju, kad esi puiki šių namų šeimininkė, - jis kreivai šyptelėjo, kaip kad daro visi vaikinai iš romantinių filmų, norėdami atrodydi viliokliškai prieš savo merginas. - Nes tau tai visai tiktų.
- Net nebandyk su manimi flirtuoti. Tau taip nepavyks.
- Vadinasi man teks pasistengti labiau. Nes dažniausiai aš gaunu tai, ko noriu.
- Vargu ar šiuo atveju pavyks gauti tai, ko nori.
- Dar pažiūrėsim. - piktai atsakiau, bet mesdama arbatos maišelį į puodelį, akies krašteliu pastebėjau, jog jis šypsosi. Ar aš atrodau juokingai?
- Priimsiu tai kaip iššūkį. - Ak štai kas. Jis viską, ką tik pasakau, priima juokais, lyg tai jam būtų vieni niekai.
- Galiu tik palinkėti sėkmės.
- Nedėkosiu, nes dar nepasiseks.
- Štai arbata, - kai užplykiau, pastačiau puodelį jam tiesiai prieš nosį ir atsisėdau priešais, taip jog matytume vienas kitą. Sudėjau rankas priešais save, kaip kad dažniausiai daro mama, kai rimtai kalbasi su manimi. Tomo ranka pradėjo slinkti prie manųjų ir lėtai paglostė mano pirštus ir suėmė ranką. Jo rankos buvo šiltos, jaučiau vėl tą patį jaukumą. Širdis suvirpėjo, lyg duodama ženklą, kad šįkart neturėčiau jo atstumti. To ir nedariau.
- Žiūrėk, - pradėjo jis,- toji blondinė.. mano buvusioji, - nutilo keliom sekundėm ir tęsė toliau, - aš apie ją seniai pamiršęs. Tas bučinys nebuvo tikras, ji galvojo, kad taip vėl sugrąžins mano mintis į praeitį. Galbūt dabar manimi netikėsi. Bet aš noriu, kad pasitikėtum. Po to įvykio, kai vos tavęs nepartrenkiau, supratau, kad galbūt esi tas žmogus, kuriuo aš noriu rūpintis, ir kurį noriu turėti šalia savęs, - mano širdis pradėjo plakti greičiau, žiūrėjau į jį įbedusi akis ir jaučiau, kaip mano skruostu nurieda ašara, tada kita.. o jis tik kalbėjo toliau. - Mes pažįstami vos kelias dienas, bet aš pats dar niekada nejaučiau to, ką jaučiu dabar. Toks jausmas, kad radau brangiausia žmogų man ir tiesiog negaliu tavęs paleisti. Kad ir kiek bandysi mane atstumti, aš vis tiek kovosiu. Nepasiduosiu tol, kol būsi mano.
Jis kalbėjo taip rimtai, jog ėmiau juo tikėti. Stojo tyla, o jis nė nešyptelėjo. Tikrai kalbėjo rimtai. Patylėjome penkias minutes, kol aš nebeištvėriau ir atsistojau nuo kėdės.