Mylėsiu Tave Amžinai

27 DALIS

- Ko taip žiūri? - Jis pakėlė ranką ir pats į ją pasižiūrėjo. - Ar kas ne taip?
- Ne. Tiesiog vienas mano pažįstamas irgi turėjo tokią pačią tatuiruotę.
- Turėjo? Ar jis mirė?
- Na nežinau. Todėl čia ir esu. Kad išsiaiškinčiau ar jis dar gyvas.
- Skamba kiek šiurpokai. Kai nežinai ko tikėtis.
- Tikra tiesa. Neturėjai niekur eiti? Taip atrodo lyg būčiau tave užlaikiusi.
- Visiškai ne. Kadangi užėmei man šiek tiek laiko, norėčiau sužinoti tavo vardą.
- Aš esu Eva, malonu susipažinti.
- Gražus vardas. Bet lyg ir esu pažinojęs merginą su tokiu vardu, tik neprisimenu jos išvaizdos ir iš kur ją pažinojau. Be to, aš Tomas. Man taip pat malonu susipažinti.
Man nudiegė širdį. Jaučiau kaip visa išbalau. Čia tikrai jis. Mano Tomas. Bet ne, jis nėra mano ir net nebuvo. Jis apgaudinėjo savo žmoną ir tuo pačiu mane. Kodėl aš buvau tokia naivi ir patikėjau. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis galėtų man meluoti. Žmogus kurį aš be proto myliu. Akys prisikaupė ašarų, bet aš vos susivaldžiau nepravirkusi.
- Ar viskas gerai? - Jis paėmė mane už rankos. Tas švelnus prisilietimas pasklido po visą mano kūną. - Atrodai išbalusi.
- Ne. Tai yra taip, viskas gerai, - aš pasimečiau. Visiškai. Ką man dabar daryti? Aš jį radau, bet nė nežinau kaip man elgtis. Panašu, kad po avarijos jis manęs neprisimena, tik vardą. Ištraukiau ranką iš jo delno ir jau stojaus eiti, bet Tomas mane sulaikė.
- Negali dabar kažkur eiti, atrodai ne per geriausiai.
- Man reikia eiti. - Iškošiau jam jau per ašaras ir nuėjau paspartinusi žingsnį.
Aš nežinau, kur man reikia eiti. Turiu kur nors apsistoti nors vienai nakčiai ir tada grįšiu namo. Nebenoriu čia būti. Man vėl baisiai užspaudė krūtinę, sunku buvo kvėpuoti. Atsisėdau ant suolelio ir pasirėmiau galvą rankomis. Bandžiau kvėpuoti, bet man tai visiškai nesisekė. Galėtų taip mano gyvenimas ir pasibaigti. Daugiau nieko nebenoriu. Viskas, ko man reikia dabar išgirsti, tai svarbiausio žmogaus pasaulyje balsą - mamos. Išsitraukiau telefoną ir jame radau 193 praleistus skambučius ir dar begalę žinučių nuo mamos, Paulos ir.. Kajaus? Surinkau mamos numerį ir po kelių garsinių signalų ji atsiliepė.
- Eva! Ar viskas gerai? Kur Tu po velnių esi? Aš Tau tiek skambinau, išklausinėjau visus žmones, išvažinėjau visur, kur tik maniau, kad galėtum būti! - Ji rėkte rėkė man į ausį, iš jos balso buvo girdėti, kad verkė ir ne kelias minutes, o kelias dienas. - Tu juk supranti, kad aš baisiai nerimavau. Prašau pasakyk, kad Tau viskas gerai ir , kur esi.
- Mama man viskas gerai. Aš dabar Vokietijoje, atvykau su gan nemaža užduotimi.
- Tu gal juokauji?! Sumąstei išvykti į Europą man nieko nepasakiusi? Kaip grįši namo?
- Šiandien nakčiai dar čia liksiu, o rytoj ryte išvyksiu. Mama, aš labai atsiprašau.
- Grįšk saugiai, prašau.
- Būtinai. Myliu tave.
Ir ryšys nutrūko. Ji ant manęs pyksta. Žinau kad baisiai nerimauja dėl manęs. Bet man beveik aštuoniolika, galiu pati savimi pasirūpinti. Dabar tereikia man surasti, kur apsistoti. Ėjau gatvėmis, nežinodama, kur esu, kuomet pamačiau viešbutį, kuriame maniau apsistosianti. Užėjau paklausti, ar galėčiau užsisakyti kambarį vienai nakčiai. Buvau maloniai sutikta ir jau po 20 minučių galėjau džiaugtis bent tuom, kad kritau tiesiai į lovą, įsikniaubiau į pagalvę ir išverkiau visas ašaras, kurios buvo susikaupusios per tą laiką. Tuomet atsisėdau lovoje, lyg nieko nebūtų nutikę ir pasiėmiau telefoną. Tikriausiai reikia atrašyti Paulai. Nors žinau, kad ji tikrai bus ant manęs supykusi, kad prieš tai nepasikalbėjau su ja.

"Sveika. Atleisk, kad neatsiliepiau į skambučius ir neatrašiau. Leidausi į gan nemažą kelionę. Viską papasakosiu grįžusi. Aišku, jeigu norėsi išklausyti"

"Tu mane labai nuvylei, prieš tai nepasitarusi su manimi. Grįžk namo saugiai, lauksiu tavęs. Geriau skrisdama atgal pasiruošk ilgą kalbą, nes kelių pasiaiškinimo žodžių nepriimsiu."

Kaip geriausia draugė, ji visada yra rūpestinga, kaip mano mama. Tik ji man yra kaip sesė. Todėl aš ją taip myliu ir dabar bijau grįžti namo, nes esu įsitikinusi, kad vos įėjus ten, norėsiu vėl išeiti dėl mamos moralų ir geriausios draugės ilgų šnekų, kaip aš ją išdaviau.
Prisiminiau, kad dar liko Kajaus žinutės.

"Mums reikia pasikalbėti."

"Nagi atrašyk. Neignoruok tik dabar manęs. Žinau, kad sakei, jog nebegalime daugiau bendrauti, bet aš turiu Tau kai ką pasakyti."

"Tomas gyvas."

Po šitos žinutės tiesiog norėjau iššokti pro langą ir daugiau nebegrįžti niekur. Kajus žinojo apie Tomą nuo tos pačios minutės, kai susipažinome. Ir jis nepasirodė netikėtai oro uoste, kai ruošiaus skristi į Vokietiją. Ir jis ne šiaip sau taip pyko ant manęs, kai nepasidaviau jam. Kajus slėpė nuo manęs viską taip pat, kaip slėpė ir Tomas.

"Iš kur Tu pažįsti Tomą?"

"Jis mano geriausias draugas. Atleisk, kad nepapasakojau Tau to prieš tai. Nemaniau, kad norėsi išgirsti pačias blogiausias žinias."

"Jau geriau būtum man pasakęs viską oro uoste, kad tiesiog būčiau apsisukus ir važiavus atgal namo. Dabar sukoriau šitokį kelią VELTUI."

"Tomas ne kartą minėjo Tavo vardą, kai man skambino prieš išvykstant pas tėvus. Sakė, kad norėtų pamatyti, bet negali. Dabar kai vėl yra kartu su savo žmona, yra lyg pririštas."

Tai visgi jis mane prisimena. Dabar gailiuosi, kad nepadariau to, ką norėjau padaryti. Ne veltui jis parke taip ilgai į mane spoksojo, o vėliau prie manęs priėjo ir pradėjo kalbinti. Ir dar tas rankos prisilietimas. Jis sugrąžino mane į tą dieną, į tą akimirką, kai sėdėjome mašinoje susikibę rankomis. Taip, kaip patinka jam. Tik dabar man galvoje buvo įstrigęs vienas klausimas: kodėl jis apsimetė, kad manęs nepažįsta?