Mylėsiu Tave Amžinai

26 DALIS

Jis irgi įbedė į mane savo žvilgsnį, bet vėliau nusisuko ir toliau šnekėjo su dailiąja mergina. Dažnai pasitaiko, kai sumaišai vieną žmogų su kitu. Atsisėdau ant šiek tiek toliau esančio suoliuko ir apžiūrinėjau viską, kas buvo aplink. Visur čia nuostabiai viskas tvarkinga. Žolė atrodo kaip kilimas, po kurį malonu vaikščioti.
Keistai jaučiausi, nes tas vaikinas per petį vis žvilgčiojo į mane. Atrodė kiek pasimetęs ir nustebęs, lyg mane jau pažinotų. Tačiau nuvijusi šias mintis šalin, ėmiau galvoti, kaip man dabar surasti Tomo tėvus. Esu pilnai įsitikinusi, kad jie žinos, kur jis yra. Bet tuomet kodėl man niekas nieko nepranešė. Lyg šitoje situacijoje aš užimčiau paskutinę vietą. Arba jokios.
Akies krašteliu pastebėjau, kaip blondinė pakyla nuo suoliuko ir pabučiavusi savo vaikiną nueina. Tačiau turėtų susirūpinti, nes vis dar jaučiu tą nejaukų žvilgčiojimą į mane. Po kelių minučių pamačiau prie manęs artėjantį žmogaus siluetą.
- Dar geriau, - pasakiau sau sau tai po nosimi, bet manau, kad jis išgirdo.
- Atsiprašau, ar sutrukdžiau?
- Žinoma ne. Tiesiog esu įpratusi garsiai reikšti savo mintis.
- Man rodos reikėtų šiek tiek su savimi padirbėti. Visai keista, kai kažkas prieina, o Tu imi šnekėti nepaaiškinamus dalykus.
- Pirma tai nebuvo nepaaiškinamas dalykas. Manau pirma turėtum padirbėti pats su savimi, nes per visą tą laiką, nejautei gėdos vis žvilgčiodamas į mane, nora tuo metu buvai su savo mergina. Antra, nesitikėjau, kad prieisi, todėl ir išprūdo man tie keli, pagal tave "nepaaiškinami" žodžiai.
- O tu netuščiažodžiaujanti panelė. - Tuomet jis parodė į laisvą suolelio vietą šalia manęs, - ar galėčiau prisėsti? Vis dar šiek tiek sunku stovėti, ypač, kai dar turiu vaikščioti pasiramsčiuodamas.
Įdomu kas jam atsitiko. Be to, ant jo dešinės rankos pamačiau auksinį žiedą. Vis dėlto tai buvo jo žmona, o ne mergina.
- Sveikinu.
- Nesupratau? - Jis klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į mane. - Ar tai turėjau priimti kaip sveikinimą, nes papuoliau į avariją ir dabar vargiai galiu vaikščioti?
- Ne, - nusukau akis ir nusišypsojau. Jo šmaikštumas man priminė Tomą. - Žiedas ant tavo dešinės rankos. Atleisk tik dabar pamačiau. Toji mergina tavo žmona?
- Ah, taip. Susituokėme prieš mėnesį iki mano baisaus košmaro - avarijos.
- Apgailestauju, kad taip įvyko.
- Viskas gerai. Sveikstu. Svarbiausia, kad mylimiausi žmonės manęs nepamiršo ir visą tą laiką buvo kartu.
- Jei nesupyksi, norėčiau paklausti klausimo.
- Jaučiuosi kaip įžymus žmogus dabar. Imsi iš manęs interviu? Nagi pradėkime, - jis šyptelėjo vangiai. Mat iš skausmo negali judinti lūpų.
- Kur įvyko toji avarija?
- Šito visiškai neprisimenu. Man tik pasakojo, kad nuvažiavau nuo kelio, veliau kažkoks vyriškis, pravažiuodamas sustojo, ir puolė manęs gelbėti.
- Važiavai vienas?
- Žinoma, su kuo gi daugiau.
Mano viltys dužo. Buvau bepradedanti galvoti, jog tai jis, bet, kai ėmė šnekėti visiškai savimi pasitikintis, lyg būtų viską kuo puikiausiai žinojęs, supratau, kad aš klydau.
Mano akys užkliuvo už jo rankos. Ta tatuiruotė. Ji viską pasako.