Mylėsiu Tave Amžinai

53 DALIS

Evos akimis

Išbėgau iš tų purvinų namų tyliai verkdama ir norėdama kur nors pasislėpti. Nuklydau kažkokiomis gatvelėmis ir pasimečiau, nes nebežinojau, kur esu. Dar visai neseniai mačiau gatvių pavadinimus, o dabar jie niekur neparašyti. Lauke vis dar pliaupė lietus ir man buvo per šalta išsitraukti iš kišenės telefoną, kad kam nors paskambinčiau ar bent pasižiūrėčiau, kur man eiti. Priešais mane išdygo alkoholio nevengiantis vyras ir žvelgė į mane piktu žvilgsniu, tačiau apsimečiau, kad jo nematau ir pasukau visai į kitą pusę. Galbūt man tiesiog reikėtų grįžti atgal prie to dangoraižio ir nuvažiuoti tiesiai pas.. ne.. ne! Kažkur ten palikau savo mašiną ir tik su ja galėsiu saugiai grįžti namo. Bet tuoj pat kilo klausimas: ar aš noriu namo? Atsakymas ir taip aiškus. Ten būčiau viena, su savo mintim, o dabar man reikia kažko, kas galėtų stipriai suspaust mane glėby ir keikti visus, kurie nori man pakenkti.
Sėdėjau mašinoje, bet vis negalėjau užvesti variklio. Sunku buvo prisiversti daryti kažką, ko iš tiesų nenoriu. Esu visiškai pasimetusi savo gyvenime. Tikrai... ar jis visada yra toks pilnas iššūkių? Negi negali viskas praeiti ramiai, negi žmogus negali nors kiek pasidžiaugti savo laime, kažkam jos nesugadinus. Norėčiau vėl atsukti laiką atgal, būtent į tą dieną, į tą vakarą, valandą ir minutę, kai su Tomu pakliuvome į avariją. Norėčiau vėl tai patirti, tik šįkart stengčiaus nebekovoti, kad neišgyvenčiau. Kokia prasmė gyventi, kai nuolatos kažkas įkiša savo trigrašį ten, kur nereikia ir sugadina visus džiaugsmus?
Namo važiuoti nenorėjau, Kajumi nebegaliu pasitikėti, Paula šįvakar turėjo išvykti pas Mečio tėvus. Neturiu kam pasiguosti. Bet žinojau vieną vietą, kurioje pasijausiu jaukiai, nesvarbu, kad prisiminimai man kels šleikštulį. Ten gyvena žmogus, kuriuo visuomet pasitikėjau ir, manau, kad dabar taip pat galėsiu juo pasitikėti, nesvarbu, kas tarp mudviejų nutiko.
- Ką čia veiki, Eva? - Nors ir turėjo priežastį ant manęs pykti, tikėjausi, kad šįvakar priims mane draugiškai į savo namus ir leis išsipasakoti savo nuoskaudas.
- Ar galiu užeiti? - Visiškai žeminaus tai darydama, bet paukštis visada skraidyti pakilęs aukštai negali, todėl turi nusileisti, kai jam kažko reikia. Šįkart man reikėjo nusileisti ant žemės.
- Kajaus nėra, - tas pašaipumas tik dar labiau žudė mane iš vidaus ir nedaug trūko, kad pratrūkčiau, bet vis dar tvardžiaus.
- Neturiu nuotaikos kęsti dar ir tavo pasišaipymus. Atsiprašau, kad sutrukdžiau, jau eisiu. - Apsisukau eiti, bet mane tuoj pat sugriebė už rankos.
- Palauk. Užeik. - Nors šiek tiek turi sąžinės. Įėjau vidun ir iškart iškilo prisiminimai. Kaip gera buvo viešėti čia pirmą kartą, kurį lankiaus tik pas Kajų. Pirštų galiukais eidama liečiau sofos kraštus, tuomet atsisėdau ir pasirėmiau galvą abiejomis rankomis.
- Kas nutiko?
- Viskas.
- Jau tas šiknius kažką pridirbo?
- Kodėl viskas šitaip?

- Kas?
- Aš neturiu dėl ko džiaugtis. Kai maniau, kad ši diena laimingiausia mano gyvenime, iškart kažkas ją turi sugadinti. Kodėl?
- Taip jau būna gyvenime, - jis vis artėjo. Nemačiau, bet jaučiau tą šilumą sklindančią nuo jo. Atsisėdo šalia ir stebėjo mane. - Papasakok man, kas nutiko? - Paklausė uždėjęs ranką man ant nugaros. Vienas vienintelis prisiminimas ir visi jausmai, visi pojūčiai kaip mat grįžo.
- Nežinau nuo ko pradėti. Atleisk, padariau klaidą čia ateidama. - Stojaus eiti, bet vėl atsisėdau, kai Tomas trūktelėjo ranką ir pasodino mane vėl, tik šįkart jis jau buvo arčiau manęs. Galėjau jausti jo kvėpavimą. Alsavo sunkiai, aš tikiu, kad jis vis dar kažką man jaučia, taip, kaip ir aš jaučiu jam.
- Pasilik, noriu išklausyti viską. - Supratau, kad jis vis dar laikė mano ranką, todėl patraukiau ją, nes nenorėjau, kad kažkas šiandien nutiktų, kas vėl viską apverstu aukštyn kojomis. Tomas sutriko nuo šio mano veiksmo, bet toliau žiūrėjo man tiesiai į akis, taip ragindamas šnekėti. Bet žodžiai tiesiog strigo gerklėje ir negalėjau pratarti nė žodžio. - Na arba galime ir toliau taip sėdėti. Tylėdami.
- Kajus mane išdavė.
- Ką? Kaip? - Vis dar svarsčiau ar vertėtų jam pasakyti, jog Kajus mane išdavė su Simona, bet nenorėjau gadinti jų laimės, nes žinau, ką reiškia prarasti mylimą žmogų.
- Visą tą laiką, kol buvo su manimi, dalį savo naktų leisdavo su kita mergina. Ir šiandien.. paruošė man nuostabią gimtadienio staigmeną, kuri tebuvo kaip šešėlis, bandantis jį apsaugoti, nuo mano sužinojimo apie apgavystę.
- Kvailys.. - Jis trenkė kumščiu į stalą, stovintį priešais mus ir iš skausmo susiraukė.
- Ei ramiau..
- Žinai, kas toji mergina? - Nutilau. Sakyti ar ne?
- Nenoriu žinoti, pakaks man jau viso šito. - Nežinau, kodėl, bet jaučiau, kad jau imi gailėtis, jog atėjau pas Tomą. Prisiminiau mamos žodžius: Kad ir kas nutiktų, niekada nebėk atgal pas tą, kuris Tave įskaudino. Bet jis buvo vienintelis šiandien čia norintis mane išklausyti ir nekęsti tų, kurių nekenčiu aš. Manęs visą tą laiką neapleido mintis, kad mes niekada nenustosim tyliai mylėtų tų, kuriuos kažkada mylėjom garsiai. Aš vis dar kažką jaučiau Tomui ir būtent dėl šios priežasties esu čia ir neturiu noro išeiti. Noriu būti šalia jo ir vėl jausti tą šilumą. Kad ir kokią kada neapykantą laikiau ant jo, ji vis dar išliko, bet kadangi žinau dalį tiesos, privaliau likusią dalį išpešti iš jo.
- O aš man atrodo žinau.
- Ir kas gi? - Jeigu jis įtaria savo merginą, viskam bus galas. Kad ir ką aš jam jausčiau, tikrai nesu pasiruošusi sugrąžinti viską atgal.
- Simona.
- O ne..
- Tu žinojai? - Jis pamatė, kad aš baisiai sunerimau išgirdusi jos balsą.
- Aš..
- Kodėl man nesakei, Eva? Kam visą tai slėpti? Juk vis tiek vieną dieną aš būčiau sužinojęs! - Jis atsistojęs rėkė. Rėkė ant manęs, vien tik todėl, kad nepasakiau jam visko vos tik įžengusi į jo apartamentus.
- Aš pati tik prieš kelias valandas viską sužinojau.
- Reikėjo iškart man viską pasakyti!
- Nerėk ant manęs, prašau.. - nutęsiau.
- Atleisk, - jis vėl atsisėdo šalia manęs ir apkabino. Norėjau jį taip pat stipriai apsikabinti, taip, kad pajustų, kaip stipriai aš jo ilgiuosi. Bet negalėjau to padaryti. Tiesiog negalėjau.. - Bet dabar jiem abiem atsirūgs.
- Palik juos ramybėje, Tomai. Visa tai tik dėl tam tikros priežasties, todėl gali viską atleisti Simonai ir jūs toliau galėsite būti kartu.
- Eva, turiu tau kaiką pasakyti, - jis suėmė abi mano rankas ir įsistebeilėjo į akis. Aš linktelėjau galvą, padrąsindama jį kalbėti toliau. - Nežinau, kaip pasakyti.
- Tiesiog sakyk.
- Tai labai painu. Gali būt, jog blogai išsireikšiu ar dar ką.
- Sakyk tuomet painiai, kaip nors suprasiu.
- Nors kam.. Mano jausmai ne painūs tau, - o ne, to tikrai nesitikėjau, prašau tegul jis sustoja šnekėti. Žiojausi tai sakyti, bet jis pertraukė mane tęsdamas pats. - Aš tau jau seniai norėjau pasakyti, kad pasiilgau tavęs, bet nenorėjau trukdyti. - Trukdyti? Ką jis po velnių čia nusišneka. Ne, Eva, nesižemink, jau pakankamai tai padarei, ateidama čia.
- Negalėjai pasakyti to, kai aš tau sakiau, kaip stipriai tavęs pasiilgau? - Atšoviau kiek piktai ir jis po mano atsakymo kiek sutriko. - Aš nesakau, kad nepasiilgau tavęs. Ir jei būtum "seniai" man pasakęs tai, tikrai nebūtum sutrukdęs.
- Aš tiesiog.. nenorėjau per daug lįsti tau į akis, kai mačiau, kokia esi laiminga su Kajumi. O dabar, kai tas šūdžius su tavimi taip pasielgė, o be to tą patį sužinau ir apie Simą, viskas verčiasi aukštyn kojom ir mano jausmai tau grįžta. Nors ne.. jie niekada net nebuvo dingę.
- Tomai, aš žinau, kad susikrimtai sužinojęs, bet tai dar nereiškia, kad mes vėl galime pradėti kažką iš naujo. Abejoju ar mums tai išeitų.
- Tu nieko man nebejauti?
- Aš.. Klausyk aš tikrai padariau klaidą čia ateidama, gal jau eisiu. - Šįkart jis manęs nesulaikė. Ir toliau sėdėjo nuleidęs galvą. Man suspaudė širdį, negalėjau žiūrėti į jį tokį, tai mane baisiai skaudino, bet aš tiesiog nebegaliu imti ir grąžinti visko kas buvo. Neturėčiau leisti sugrįžti į savo gyvenimą žmogui, kuris turėdamas pasirinkimą, pasirinko ne mane. Nes skaudžiausia, kai išduoda žmogus, dėl kurio galėjai padaryti viską. Nuoskaudos lieka ir jos sukelia didžiausią skausmą, kurį ne visi gali suprasti.