Mylėsiu Tave Amžinai

58 DALIS

- Nežinau, apie ką tu..
- Klausiu, kur man brolis? Žinau, kad jis buvo čia. Kur jis?
- Jo čia nebuvo. Ko tu toks sunerimęs?
- Aš užmušiu tą šunsnukį! Po velnių, Eva, Kur jis?! - Jis rėkte rėkė ant manęs. Niekaip negalėjau sulaikyti ir taip jau pradėjusių skruostais riedėti ašarų, o pakeltas tonas ant manęs tik dar labiau vertė graužti save.
- Ar kas nors atsitiko? - Visada mėgo nutilti, vos tik paklausiu kažko asmeniško. Tiesiog žvelgė į mane aršiu ir pykčio kupinu žvilgsniu, rodės, kad tuoj ims ir puls mane, kaip piktas išbadėjęs vilkas.
- Oi patikėk, ir dar kaip atsitiko, - ir vėl pradėjo lakstyti po visą mano namą, ieškodamas Tomo. - Negi tas šunsnukis jau spėjo pasišalinti prieš man čia atvažiuojant?
- Kajau, kol nepasakysi, kas atsitiko, aš negalėsiu atsakyti nei į vieną tavo užduotą klausimą. Nusiramink. - Bandžiau jį raminti, o tuomet jis lėtai ir palengva sėlino prie manęs, nuleidęs galvą. Rodos, suprato, kad pakeltas tonas nieko neišspręs, todėl sukaupė visas jėgas, tą mačiau, nes jis artėdamas sugniaužė savo kumščius. Pirmiausia pamaniau apie blogiausią, bet tuomet prisiminiau, jog jis nėra vienas iš tų, kurie be priežasties keltų ranką prieš merginą. Tai jau nebe tas žmogus, kuris anądien paliko manę stovėti verandoje ir nuėjo nuleidęs galvą, lyg būtų praradęs viską, ką turėjo. Išties prarado ir dabar jau supratau, kad visam laikui.
- Jis anądien išsigando, kad galiu padaryti tau ką nors blogo, todėl pasamdė kažkokius vyrukus, kurie mane pakeliui susistabdė ir vidury kelio talžė kaip bokso kriaušę. Pirmą kartą pasijaučiau silpnas. Pažemintas. Eva, pasakyk, ar aš tave nuskriaudžiau? - Jis suėmė mano abi rankas ir stipriai suspaudė. Vėl pajutau tą šilumą, kurią jutau anksčiau.
- Ne-e..- nutęsiau. - Klausyk, Kajau, - ištraukiau rankas iš jo karštų, šiluma spinduliuojančių delnų ir nusisukau, kad negalėčiau pažvelgti jam į akis, nes jos darė mane silpną, o šiuo metu tokia nenorėjau būti. Aš jau buvau tvirtai nusprendusi, ko noriu ir man labai sunku buvo tai pasakyti Kajui, vaikinui, kuriam tejaučiau didelę simpatiją, kuri peraugo į menką neapykantą, už kurią jam atleidau. Sugebėčiau jį turėti kaip draugą, bet ne kaip vaikiną. Girdėjau jo stiprų šnopavimą, jis vis dar buvo įsijautęs ir įniršęs. Staiga pajutau šaltį, traukianti per kojas ir atsisukau pažiūrėti, kas atidarė duris. Vaizdas, kurį pamačiau tiesiai sau prieš akis mane suglumino. Praradau balsą, negalėjau suvokti, kas kątik įvyko. Kajus laikėsi už pilvo, o jo marškinėliai buvo permirkę krauju. Ir tik jam suklupus ant kelių, pamačiau stovintį Tomą. - Ką tu.. ką po velnių jam padarei? - Vos sugebėjau ištarti šiuos žodžius vis dar negalėdama suvokti, kodėl jis kraujuoja.
- Gavo, ko nusipelnė. O jei dar prie tavęs lįs, prisiekiu, jis mirs. - Kalbėjo jis rimtai, nė nebūčiau pagalvojusi, kad Tomas galėtų kaip nors pakenkti savo broliui. Prišokau prie Kajaus, kad patikrinčiau ar bent dar kvėpuoja. Atsikvėpiau kiek lengviau, kai man belaikant jo galvą ant kelių, jis vos pramerkė akis ir žiūrėjo tiesiai į mane. Tačiau balsas fone atkreipė mano dėmesį ir aš buvau nustumta į šalį. - Nesakyk, kad dar ruošiesi jam padėti. Tegul pats kapstosi.
- Aš nesitikėjau, kad gali taip pasielgti, Tomai. Maniau, kad padėjai man šiandien nuspręsti, bet aš klydau. - Rėkte išrėkiau pro ašaras. Atrodžiau kaip pamišėlė, bet negalėjau leisti Kajui mirti.
- Aš dėl tavęs padaryčiau bet ką.
- Padarei jau per daug. Dabar jeigu nori ką nors dėl manęs padaryti, kviesk greitąją, nes tavo brolis nemirs.
- Na jau ne. - Tomas griebė mane už rankos ir ėmė tempti pro duris. - Nagi eime. Čia bet kurią minutę gali atsirasti farai, nenoriu, kad įkliūtum su manim.
- Ką-ą? Kas juos iškvietė?
- Mačiau, kai kaimynė eidama su šuniu pro šalį skambino ir vos ne rėkdama jiem aiškino, kas čia įvyko.
- Tu eik ir sukis iš padėties. Aš tikrai neleisiu jam čia merdėti. Privalau kaip nors padėti.
- Eva, sakau eime! Neliksi čia. Gelbėju tave nuo problemų. - Vis tempė mane jis, tačiau priešinaus kiek tik galėdama.
- Jei nenori, kad likčiau viena, tuomet pasilik irgi.
- Aš nesėsiu į kalėjimą. Pati pasirinkai. - Paleido mane ir išbėgo lauk pro duris. Dar stovėjau galvodama, kad ne tiek aš jam ir rūpiu, jeigu nesugebėjo dėl manęs taisyti savo padarytos klaidos ir dar pabėgo, palikęs mane viena. Aš net nežinau, kaip reikia padėti žmogui su atvira žaizda pilve ir nugaroje. Priėjau prie Kajaus ir pamačiau, kad jis vėl užsimerkęs, tačiau vis dar galėjau užčiuopti jo pulsą.
- Nagi, pasilik su manimi, prašau.. - Kalbėjau ir jutau, kaip mano skruostais viena po kitos rieda ašaros ir vis nukrenta jam ant veido. Pridėjau ranką prie žaizdos ir spustelėjau, kad bent kažkiek sulaikyčiau srūvantį kraują. - Dar šiek tiek, neišeik.. man tavęs reikia.. - jau girdėjau artėjančias sirenas ir pasijaučiau bent šiek tiek išgelbėta. Turėjau vilties, kad jie spės išgelbėt Kajų ir neleis jam mirti.
- Panele, prašome eiti su mumis, - išgirdau balsą už nugaros. Pajutau stiprias rankas ant savųjų, kurios netrukus buvo surakintos antrankiais. - Viskas, ką pasakysite, gali būti įrašyta ir panaudota nagrinėjant bylą teisme. - Jie mane apkaltins žmogžudyste, jeigu Kajus mirs. Prašau, nemirk, pagalvojau.
- Tai ne mano darbas, - teištariau.
- Galėsite tai pasakyti apklausoje. O dabar lipkite į automobilį, - palenkiau galvą ir įsėdau į mašiną. Surakintos rankos gale trukdė man sėdėti. Dabar jaučiaus, kaip tikra nusikaltėlė.