Mylėsiu Tave Amžinai

15 DALIS

Po kelių dienų kankynės ligoninėje grįžau namo. Vis dar nusilpusi, su skaudančiu kūnu, laiptais užlipau į viršų ir pasukau į savo kambarį. Pagaliau mano lova. Dabar nenorėjau visiškai nieko, tik gulėti lovoje ir žiūrėti į vieną tašką. Būtent taip šįkart ir padariau. Tačiau niekaip negalėjau iš galvos išmesti šiurpą keliančių minčių. Gal jis mirė ir jį išvežė patį pirmą, todėl tas vyras nieko mašinoje nerado. Bet ne, juk greitoji negalėjo atvažiuoti taip greitai. Man taip begulint ir mąstant, maždaug po dvidešimties minučių išgirdau, kad ant spintelės suvibravo mano telefonas. Šokau jo pasiimti, nes vyliausi, kad gavau bent kokią nors žinią apie Tomą, bet iš skausmo vėl susmigau į lovą. Atsargiai ištiesiau ranką, kad pasiimčiau telefoną, bet jame teradau žinutę nuo Saros. Ji yra mano kaimynė, gyvenanti gretimame name. Einame į tą pačią mokyklą, tačiau ji yra metais už mane jaunesnė.

"Labuka. Girdėjau, jog buvai ligoninėje. Kas nutiko?" - Tikrai netikėjau, kad jį nieko negirdėjo apie tą suknistą avariją. Be to, kodėl jai taip parūpo? Juk nebendravome pakankamai gerai, kad dabar galėtų domėtis, kas ir kada man nutiko.

"Pakliuvau į avariją."

"Ar dabar viskas gerai?"

"Viskas kuo puikiausiai gerai. Šokinėju iš laimės, kad pabudau ir nejaučiu jokio skausmo" - kiek prisimenu, ji niekada nesuprasdavo sarkazmo, todėl jaučiausi gerai, jog ji nežino, kaip iš tiesų aš jaučiuosi.

"Tai puiku! Ar norėtum vakare susitikti? - ką? Nuo kada ji man siūlo susitikti. Taip mes bendravome vaikystėje ir išeidavome į lauką kartu pažaisti. Bet po to įvykio, kai kažkas jai papasakojo, kad su vaikinu išsiskyrė dėl manęs, mes daugiau nebebendravome. Nors iš ties aš jos vaikino nepažinojau ir nė karto nebuvau mačiusi.

"Šiandien turiu planų."

"Kokių?" - vis dėl to ji išliko tokia pat įkyri.

"Gulėti lovoje ir žiūrėti į lubas, tarsi tai būtų įdomiausia veikla, kuria galėčiau užsiimti" - nors ir elgiausi nedraugiškai, dabar man mažiausiai tai rūpėjo.

Šiaip ne taip atsisėdau lovoje ir pasiėmiau ant kelių kompiuterį. Paskaičiusi naujienas, kelias radau apie avariją. Būtent tą, kurioje sudalyvavau ir aš. Rašoma tik apie merginą, sėdėjusią ant keleivio sėdynės, visiškai be sąmonės ir vėliau gulėjusią komoje visą savaitę. Bet apie Tomą nė žodžio. Jo tikrai nebebuvo mašinoje, kai atvažiavo pagalba. Pradėjau kurti teorijas, kur jis galėjo dingti. Gal pamatęs šviesas staigiai atsidarė mašinos dureles ir iššoko, kad išvengtų susidūrimo? Bet kaip jis tuomet galėjo mane palikti likimo valioje.. Nuėjau į jo facebook paskyrą. Paskutinė žinia iš jo buvo kelios valandos prieš mūsų išvykimą.

*Nerealus jausmas, kai gali džiaugtis, kad turi viską ko reikia. Mylinčią ir mylimą šeimą, darbą, pastogę, o dar ir gyvenimo meilę, kurios nė už ką negalėčiau palikti. Anksčiau galvodavau, kad žmonės per daug skundžiasi. Kad jiems kažko trūksta. Pavyzdžiui, jog turi prastą mašiną, arba niekaip negali susirasti merginos. Bet svarbiausia yra tai, kad neįdėjęs pastangu į tai, ko labiausiai nori, vargu ar kitokiu būdu sugebėsi tai pasiekti. Taigi vienas iš mano patarimų visiems būtų toks: nepamirškite siekdami savo svajonių, kad turėsite įdėti daug darbo ir pastangų. Tai gali užtrukti, bet vėliau džiaugsitės pasiekę savo tikslą.*

Jis siekė pavergti mano širdį. Jam pavyko. Bet ji dūžta kaskart pagalvojus, kad jo nebuvo šalia, kai eilinį kartą aš vos nemiriau. Ašaros skriuostais riedėjo nesustodamos. Ėmiau kūkčioti ir kaskart stipriai įkvėpus oro man suspausdavo krūtinę. Tik nežinau nuo ko: ar nuo to, kad visas mano kūnas nusėtas sumušimas, ar nuo to, kad jaučiau skausmą ir neviltį nežinodama, kur dabar yra žmogus, kurį aš myliu.