Mylėsiu Tave Amžinai

25 DALIS

Eidama vis mąsčiau, kaip turėčiau atsisveikinti su Kajumi. Jis ėjo šalia manęs, rodėsi, kad lydės mane būtent iki ten, kur man reikia. Sukaupusi visas jėgas ėmiau šnekėti.
- Taigi.. manau čia mūsų keliai ir išsiskirs. - Jis žiojosi kažką sakyti, bet aš šnekėjau toliau, kad visos reikiamos mintys nenueitų šalin. - aš žinau, kad manęs vienos palikti nelabai nori. Ir tiesa, tikrai norėčiau vykti kartu su tavimi į ligoninę ir palaikyti, kol tėtis pasveiks, bet negaliu. Neturiu pakankamai laiko. Vykau į šią kelionę siekdama tik vieno tikslo, o dabar negaliu jo tiesiog mesti ir tada grįžti namo nieko negavus.
- Geros kelionės, Eva. Tiek tenorėjau pasakyti. Sėkmės siekiant savo tikslų.
- Tikiuosi tavo tėtis pasveiks. Laikykis.
Jis vos man šyptelėjo ir apsisuko eiti. Akys pritvino ašarų, bet stengiaus kiek galėdama susilaikyti. Ne dėl jo aš išsiruošiau į Europą, o dėl Tomo. Tik dėl jo.
Išejau iš oro uosto ir sustojau.
- Tai bent. Dabar nė nežinau, kur turiu eiti. - Pasakiau pati sau.
Prisiminiau, kad telefone turiu užsirašius kažkokią gatvę. Man ją Tomas rašė, kai žaidėme klausimų žaidimą. Paklausiau jo, kokia jo mėgstamiausia gatvė buvo, kol jis gyveno Vokietijoje. Taip, manau kad su jos pagalba rasiu tai, ko ieškau.
Susistabdžiau taksi ir parodžiau jam telefoną, kad perskaitytų ta sunkiai tariamą gatvę, į kurią man dabar reikia nuvažiuoti. Jis tik linktelėjo galva ir mes pajudėjome.
Pravažiavome begalę gražių vietų. Tikrai būčiau neatsisakius sustoti ir jomis pasigrožėti. Jaučiausi kaip sapne, kol taksi vairuotojas nesustojo ir nepasakė, jog mes jau atvažiavome. Sustojome prie parko. Na žinoma, man visada kliūna kažkas, kas yra susiję su parkais. Bet priešais stovėjo dideli namai. Iš nuostabos aiktelėjau. Sumokėjau vairuotojui ir išlipau pasigrožėti kitais vaizdais. Pirma nuėjau pasivaikščioti į tą parką. Pati nenutuokdama, kodėl mane taip traukia ten eiti. Tikriausiai jau pradėjau gailėtis, kad čia esu, bet kelio atgal jau nebebus. Jeigu nusistačiau sau tikslą, jo ir turiu siekti.
Ant suolelio pamačiau sėdinčią nuostabią porą. Šviesiaplaukė mergina, ilgos gražios kojos, žinoma atidengtos, nes sėdėjo su trumpučiu sijonu. Šalia jos vaikinas, atrodė sužeistas, jo veidą dengė keli randai. Iš tiesų pamaniau, kad toji mergina nė iš tolo nepanaši į sužaloto vaikino slaugę. Bet galiu prisiekti, kad jo žvilgsnis man jau yra kažkur matytas.