Mylėsiu Tave Amžinai

20 DALIS

- Kol nepradėjai šypsotis, kai bendravome, atrodei labai nusiminusi. O ir tavo šypsena neatrodo labai nuoširdi, lyg šypsotumeis per jėgą. Kas tokio nutiko?
Aš taip ir tikėjausi, kad jis to paklaus. Galvoje dėliojau mintis, kaip jam viską papasakosiu. O tuomet kilo mintis atšauti Kajui kažką pikto, kad daugiau tokių dalykų jis manęs nebeklausinėtų. Bet dalis manęs norėjo pasipasakoti.
- Ar tikrai nori išgirsti visą mano liūdną istoriją?
- Jeigu tau labai skaudu tai pasakoti, nieko tokio, rasime kitą temą mūsų ilgiems pašnekesiams.
- Prieš mėnesį laiko pakliuvau į baisią avariją. - Jis uždėjo savo ranką ant manosios, kiek pasilenkęs per stalą, kad galėtų pasiekti. Bet savosios nepatraukiau. Man labai reikėjo kieno nors palaikymo šiuo metu.
- Bet dabar tu gyva ir sveika. Džiaukis gyvenimu, jis dar visas tau prieš akis.
- Ir praradau man labai svarbų žmogų. - Tęsiau toliau.
Jo veidas surimtėjo. Akys pradėjo žibėti, žandikaulis įsitempė.
- Važiavai su vaikinu?
- Ta naktimi laikiau geriausia iš visų, kokias tik turėjau, iki kol..- man užstrigo balsas, akys prisipildė ašarų, kurios iškart pradėjo riedėti mano skruostais. Kajus pasilenkė ir abiem rankomis nuvalė man ašaras. O aš pasistengiau užbaigti sakinį, kurė pradėjau. - iki kol pamačiau baltas šviesas prieš mus, o po to nieko nebeprisimenu.
- Užjaučiu dėl to įvykio. Man labai gaila, kad tau teko tai patirti.
- Keletą savaičių mane mama bandė ištempti iš kambario, nes sėdėjau užsidariusi tarp keturių baltų sienų, kaip beprotnamy. Šiandien nebeiškenčiau ir pabėgau niekam nepranešusi. Rodos iki šiol manęs niekas nepasigedo, tikiuosi ir nepasiges artimiausias kelias dienas.
- Mylėjai tą vyruką?
- Jis buvo mano pirmoji meilė. Aš labai bijojau kažką pamilti. Tikriausiai todėl, kad pamilusi, bijojau prarasti. Ir štai, mano didžiausia baimė išsipildė.
- Matyt dabar bijosi vėl įsimylėti.
- Vargu ar išvis kada nors sugebėsiu ką nors vėl mylėti.
- Niekada nesakyk niekada, - jis šyptelėjo, atsistojo ir ištiesė man ranką. - Eime pasivaikščioti, turime kaip nors prastumti dar tris valandas.
Ėjome susikibę rankomis. Taip kaip aš ėjau su Tomu. O varge, nė nežinau, kur yra mano vaikinas. Ar turėčiau jį laikyti buvusiu? Jeigu jis pabėgo.. Kodėl jis pabėgo? Ar aš gerai elgiuosi, kad nė nesipriešinu, kai Kajus laiko mano ranką..
- Atrodai vėl susirūpinusi. Eva, žiūrėk. Pažadėk, kad visą tą laiką, kol būsi su manimi, pamirši visas savo problemas ir jausiesi, kaip naujai gimęs žmogus, su naujomis svajonėmis, norais įgyvendinti kažką svarbaus ar kvailo, pavyzdžiui kaip pabėgti iš namų niekam nepranešus ir išskristi į kitą šalį kartu su vaikinu, su kuriuo ką tik susipažinai.
- Kajau, aš suprantu, kad bandai šitaip man padėti, bet tai.. - jis mane pertraukė ir toliau tęsė, ką pradėjo.
- Pažadėk, man, kad bent pasistengsi. - Na štai. Pagaliau tas nuoširdus žvilgsnis. Atrodo, kaip Bongo, prašančio kąsnelio vakarienės. Tokiam žvilgsniui atsakyti tikrai negalėjau.
- Pažadu, bet jeigu man nepavyks, pažadėk, kad nepyksi, - nusišypsojau kiek galėdama nuoširdžiau. Kajus prie manęs priartėjo, užkišo už ausies ant veido užkritusią plaukų sruogą, suėmė ranka veidą ir žvelgė tiesiai man į akis. Per tokį mažą atstumą. Nežinojau, kur dėtis. Jeigu būčiau jį sutikusi prieš kelis mėnesius, tikriausiai dabar pulčiau jį bučiuoti. Bet dabar tiesiog laukiau, kol jis ką nors man pasakys.
- Šitą galiu patvirtinti. Savo pažado tikrai laikysiuos.