Mylėsiu Tave Amžinai

59 DALIS

*
Po begalę laiko vykusio tyrimo, pagaliau buvo išaiškinta, jog ne aš kesinausi nužudyti Kajų. Sėdėjimas lyg ant adatų ir laukimas mane išmušė iš vėžių ir pati nepajutau, kaip tapau šaltakraujė. Tai pastebėjo visi: ir mama su broliu, ir Paula su Mečiu (visgi jie susitaikė ir vėl tapo nuostabia pora) ir...aišku, Kajus. Su juo nešnekėjau nuo tada, kai pirmą ir paskutinį kartą jį lankiau ligoninėje. Tuomet nenujaučiau, kad tokioje įstaigoje išsiskirs mūsų keliai.

- O Dieve, Kajau, kaip gera matyti tave gyvą, - džiaugsmo, gailesčio, liūdesio ir ašarų kupinomis akimis artėjau prie jo lovos.
- Išeik, prašau, - išrėžė pro iš skausmo sukąstus dantis ir nusuko galvą į kitą pusę, kad nematytų manęs.
- Prastai jautiesi? Gal man pakviesti seselę? - Aš vis dar nesupratau, kas jam išties yra, todėl nenustojau klausinėjusi. Bet jis tik tylėjo. - Pasakyk man, gal galiu kuom nors padėti?
- Daugiau nebenoriu tavęs matyti, išeik.

Tai buvo paskutiniai jo pasakyti žodžiai man. Daugiau nieko nebegirdėjau iš Kajaus, tesugebėjau sužinoti, kad man išsilaisvinus iš kaltinimų, Tomas gavo kiek kalėti kalėjime.

*

Taip keista, kai, rodos, dar visai neseniai aš buvau paskendusi mintyse, o mano protas buvo visiškai sumišęs, nes negalėjau suprasti, ką aš iš tiesų myliu, o galbūt tai tebuvo simpatija dviem vyrukam. Gerai viską apgalvojus, supratau, kam mano jausmai buvo tikri. Kad ir kaip mano vidus rėkte rėkė lėkti pas Kajų ir reikalauti pasiaiškinti, kas po velnių praeitą kartą nutiko, širdis iš skausmo plyšo pagalvojus, kad jis ir vėl gali mane išvaryti.

"Labas, ar galime pasišnekėti?" - neiškentusi parašiau jam.

Rodos amžinybę laukiau jo atsakymo, nors praėjo kelios minutės nuo to, kai jam parašiau, tačiau, kai vėl paėmiau telefoną į rankas, jo ekrane nebuvo jokių naujų pranešimų. Arba jis nusprendė mane paignoruoti, arba atsitiko kažkas rimto. Labai tikėjausi, kad tai nebus paskutinis variantas.

Visgi praėjus trims metams po visko, aš pasiryžau nueiti aplankyti Tomo. Nežinau, kodėl, tiesiog mane traukte traukė ten, galbūt tikėjausi, kad jis bus ką nors girdėjęs iš Kajaus, nes tai jau visiškai neduoda man ramybės.

- Nežinau, negirdėjau iš jo nė žodžio po to, kai mane čia pasodino, - paskutinį žodį jis ištarė su tokiu pykčiu ir ironija, kad tik aš pasijausčiau dėl visko kalta. Bet tikrai nesijaučiau.
- Supratau. Gaila. Na, tuomet aš jau keliausiu.
- Palauk. - sėstelėjau ant kėdės ir vėl. Vidinė aš liepė man nešdintis iš čia, kol Tomas dar ko nors neprišnekėjo, bet išgirdus vieną žodį, kupiną vilties, kad neišeisiu, negalėjau tieiog imti ir nusisukti. - Noriu prisipažinti. Supratau, jog esu kaltas.
- Pagaliau! Po šitiek laiko...
- Aš žinau, ilgai užtrukau, bet.. kaltės jausmas graužia mane iš vidaus. Jeigu sutiksi mano brolį, prašau perduok jam, kad noriu jį pamatyti.
- Būtinai.
- Ačiū, - jis palietė mano ranką, tačiau nieko nepajaučiau. Jokios kibirkšties, kuri atsirasdavo kaskart jam mane palietus prieš tris metus.
- Nedėkok, - jau sukausi eiti, tačiau jis ištarė mano vardą, kas mane vėl sustabdė.
- Eva..
- Ką?
- Niekaip tavęs dar nepamiršau..
- Tomai... - nutęsiau, - viskas, kas buvo, jau seniai dingo.
- Tik noriu, kad žinotum..
- Man reikia eiti, negaliu čia užsibūti.
- Leisk man tai pasakyti.
- Jau pakankamai pasakei, Tomai.
- Aš tave vis dar myliu ir mylėsiu amžinai. - Jis lyg perskaitęs mano mintis, ištarė šiuos žodžius. Tą patį savo mintyse sakiau Kajui. Kaip man reikia jį pamatyti...
- Gaila. - Teištariau ir neatsisukdama nuėjau. Manęs mama niekada neauklėjo skaudinti žmonių, anaiptol, ji aiškino, kad kartais geriau ir pameluoti, nei pasakyti skaudžią tiesą. Todėl niekada nepagalvojau ką nors nuvilsianti. Šįkart nuvyliau ir į milijonus smulkių dalelių sudaužiau Tomo širdį, jeigu tik jo žodžiai buvo tikri, ir tikrai nenorėjau matyti jo nusivylimo kupino veido. Todėl sugniaužiau kumščius ir sukandusi dantis žingsniavau toliau link durų, kol pagaliau galėjau atsileisti.

Grįžau namo nieko nepešusi, tačiau niekada nepamiršiu savo keisto sapno, kuriame tiesiog kovojau, vien tam, kad pamatyčiau savo pirmąją gyvenimo meilę. Tai buvo tarsi filmas, kuris davė nuostabių apmokymų, kurie praverčia sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Todėl ir dabar nesiruošiu pasiduoti. Kad ir iš po žemių iškasiu Kajų, jis vis tiek turės su manimi pasikalbėti.

- Gal jis grįžo atgal į Vokietiją? Pas mamą ir sesę? - bandė guosti mane Paula.
- Aš nežinau.. kažkaip manau, kad galbūt būtų pranešęs..
- Na po tų žodžių, kažin ar jis tikrai būtų pranešęs.
- Paula! Nepadedi...
- Atleisk.. - ir man vis galvoje sukosi tie jo pasakyti žodžiai. Daugiau nebenoriu tavęs matyti. Nebenoriu. Išeik. Prašau. Išeik.
- Ei, ar tu vis dar čia su manimi? - Paula nutraukė mintis prieš pat mano veidą mojuodama ranka.
- Taip, aš čia, užsigalvojau.
- Ką galvojai?
- Nesvarbu. Gal norėtum šiandieną likti pas mane?
- Turėjau planų su Mečiu, bet galiu atšaukti, galės susitikti su savo draugais ir išlenkti vieną kitą bokalą alaus. - Nusišypsojo ji.
- Juk žinai, kad išlenks ne vieną ir ne kitą.
- Žinau. Bet nedraudžiu jam.
- Svajonių mergina, - ir abi pradėjome kvatotis. - Užsisakykime picos į namus.
- Puiki idėja!

Su Paula apturėjome ramų vakarą. Filmai, pica, vėliau vynas, vaisiai, uogos, pašnekesiai iki paryčių, kol galų gale užmigome svetainėje abi susirangusios ant sofos, dalindamosi vienu pledu.

- Žinai ką sugalvojau? - Apimta nekantrumo paklausė Paula, kol ruošėme pusryčius.
- Na?
- O gal paskambink Kajaus mamai?
- Nee, aš negaliu, gal ir ji dabar manęs nekenčia, nors net niekada ir negavo galimybės susipažinti.
- Nagi skambink, juk numerį turi ar ne?
- Turiu, Kajus iš mano telefono kažkada jai skambino, nes jo buvo išsikrovęs, bet..
- Gerai. Duok čia savo telefoną, aš paskambinsiu. - Ji surinko numerį ir teko šiek tiek palaukti, kol pagaliau kas nors atsiliepė.

Paulos akimis

- Laba diena. Ar kalbu su Kajaus mama? - Nereikėjo ilgai mąstyti, kaip pradėti pokalbį.
- Labas. Taip. O kas teiraujasi? - Jos balsas atrodė neramus, jaučiau kažką negero.
- Skambina jo draugė, iš New Yorko. Norėjau pasiteirauti, gal jūs žinote, kur jis yra? Neatsiliepia į mano skambučius ir nebeatrašo į žinutes, kažkaip imu nerimauti.. - nutęsiau. Kitame gale stojo tyla, kuri tęsėsi kelias minutes. - Atsiprašau, ar jūs dar čia?
- Atleiskit. Aš tiesiog.. man sunku šnekėti ta tema.
- Ar kas nutiko? - Po šių žodžių net Eva sujudo ir prišoko dar arčiau manęs, kad girdėtų pokalbį, bet aš atsitraukiau, nes bijojau, kad išgirsiu kažką baisaus.
- Kajaus nebėra. Jis žuvo. Autoavarijoje. - Sustingau. Nebeturėjau, ką atsakyti tai poniai. Ką man reikės pasakyti vilties kupinai Evai? Vėliau maloni ponia ėmė pasakoti istoriją toliau, tačiau man rodos praklausiau pusę jos pasakytų žodžių, nes mano mintys dabar keliavo visai kitur.
- Negali būti. Man sunku patikėti. Aš. Užjaučiu.. - Pokalbis nutrūko, o aš vis dar laikiau telefoną rankoje ir nesugalvojau, kaip šią žinią perduoti Evai.
- Na? Ką ji sakė? - Ji prišoko prie manęs ir stipriai suspaudė ranką, bandydama taip kuo greičiau išpešti visą informaciją, kurią girdėjau, bet man širdis tiesiog neleido to padaryti. Gerklėje jaučiau didelį gumulą, kuris man neleido prabilti.

Evos akimis

- Paula, ko tyli?! - Ėmiau šaukti, nes ji tylėjo kaip žemę pardavus, o mano vidus tiesiog virė iš smalsumo.
- Eva, nežinau, ar galėsi priimti tai, ką tau dabar pasakysiu.
- Sakyk, neversk manęs rėkti!
- Tu jau rėki..
- Aš rami, - atsisėdau priešais ją ir sudėjau rankas prieš save.
- Kajus.. jis.. jo nebėra. - Vos nenualpau, bet vis dar tikėjausi, kad tai koks nors pokštas.
- Kaip tai nebėra?
- Jis žuvo autoavarijoje. Buvo nuvykęs aplankyti savo tėvų. Kelias dienas ten pabuvęs, nusprendė persikelti į kitą miestą. Pakliuvo į avariją. Ir.. neišgyveno. Žuvo vietoje.
- Prašau.. pasakyk, kad tai netiesa..maldauju, Paula.. - jau ir nebesupratau ar ašaros liejasi ar tiesiog iš baimės mano akys apsiblausė blankumu.
- Apgailestauju, Eva.. man labai gaila..
- Ne ne ne, tai netiesa, ne.. - Negalėjau patikėti. Mano Kajus. Ne. Jis. Mirė. Prašau. Tegul tai būna sapnas.

Nieko daugiau nebegalėjau padaryti. Viskas baigta. Aš nebenorėjau gyventi. Nebenorėjau kvėpuoti. Norėjau mirti ir dar kartą pamatyti Kajų. O kad galima būtų atsukti laiką atgal. Norėčiau vėl išgyventi tą dieną, kai aplankiau jį ligoninėje ir neišeiti. Tiesiog prieiti ir atsigulti šalia. Tyliai ištarti: aš Tavęs nepaleisiu. Myliu Tave dabar. Ir mylėsiu Tave amžinai...

Pabaiga.